Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė Rasa Juknevičienė suskubo pareikšti, kad tiek referendumas dėl naujos branduolinės jėgainės, tiek pasipriešinimas skalūnų gavybai Lietuvoje neva buvo Rusijos politikos dalis.
Tai yra visiškas absurdas. Tiesa, šis absurdas kartojamas ne pirmą kartą. Pasinaudojant geopolitinėmis grėsmėmis, taip siekiama paneigti pamatines žaliosios politikos idėjas. Nejaugi milijonai žmonių, politikų, visuomeninių organizacijų, bendruomenių ir pavienių aktyvistų, kurie aiškiai žino, kokias grėsmes žmonėms bei aplinkai kelia branduolinės elektrinės ir hidraulinio ardymo technologijos – visi jie yra Rusijos įrankiai?
Tokie pareiškimai prilygintini kaltinimams, kad visi kitaip manantys turi būti užtildyti ir eliminuoti. Kartu taip bandoma pridengti savo neveiklumą, kuris konservatorių valdymo metu leido gimti ir įsibėgėti atominės elektrinės statyboms Astrave.
R. Juknevičienės pasisakymais, beveik pusė milijono rinkimų teisę turinčiųjų piliečių, kurie 2012 m., praėjus šiek tiek daugiau nei metams po Fukušimos avarijos, atėjo į referendumą ir pareiškė, kad nenori, jog Lietuvoje iškiltų nauja branduolinė elektrinė, tapo Rusijos politikos įgyvendinimo įrankiais. Ar gali būti didesnis spjūvis į veidą Lietuvos piliečiams? Matyt, vargu bau.
Branduolinės energetikos ir skalūnų klausimais visos Europos ir kitų šalių žaliosios partijos ir žaliosios ideologijos atstovai turi labai panašią nuomonę. Branduolinių elektrinių „nauda“ gali tikėti tik tie, kurie neskaičiuoja, kiek ir kelioms dešimtims kartų užkraunama atsakomybė saugoti panaudotą radioaktyvų kurą, nevertina atominių galimų grėsmių bei nenori mokytis iš skaudžių pamokų, kurių pasekmes jaučia visas Pasaulis iki šiol.
Daugelis išsivysčiusių šalių vis intensyviau nukreipia investicijas į atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, kurių įrengimo kaštai ženkliai krenta. Ir būtent atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra yra geriausias būdas užsitikrinti energetinę nepriklausomybę ir eliminuoti nacionalinio saugumo grėsmes. Branduolinės jėgainės dėl savo grėsmingos technologijos, išliko ir išliks potencialios rizikos židiniais, kuriais gali būti pasinaudota siekiant konkrečių, Lietuvai nedraugiškų politinių tikslų įgyvendinimo.