Tai – suprantama. Pirmoji grupė kalba daug suprantamiau paprastam žmogui, žadindama pačius tamsiausius ir giliausius egoizmo instinktus, perkeldama juos į kolektyvinį lygmenį. Tegul tik man būna sotu, šilta ir saugu, o kas ten ką žudo Ukrainoje, Rytų Turkestane ar Artimuosiuose Rytuose – nusispjauti.
Mes norime prekiauti su Rusija ir Kinija. Nenorime skirti paramos už savo laisvę kovojančioms tautoms. Mūsų politika paremta interesais, o ne vertybėmis. Taip dabar mąsto daugelis. Jie vadina tai realizmu, nors tam yra tikslesnis žodis – cinizmas. Nesikiškime į svetimus reikalus, rūpinkimės savimi.
Priešingai, antroji grupė, visų pirma besirūpindama savo tautomis, išlaiko ir bendražmogiškąją dimensiją. Šiems politikams rūpi ir kitų tautų likimas, ypač – tų, su kuriomis juos sieja bendra kultūra ir civilizacija. Čia suprantama, kad XXI a. nėra lokalių problemų, tiktai globalios. Ir svetimo skausmo nėra.
Jei pripažįsti savo tautą vertybe, tai turi prasmę tik tada, kai bet kurią tautą pripažįsti vertybe. Su tomis pačiomis teisėmis.
Norint suvokti vieną ar kitą pasaulėžiūrą pirmiausiai reikia žiūrėti į jos šaltinius. Nacionalizmo filosofijos pradininkas Johannas Gottfriedas Herderis rašė, jog žmogus visame savo būties cikle yra visų gyvų būtybių brolis.
Nacionalizmą į praktiką perkėlęs Giuseppe Mazzinis kalbėjo apie žmonijos solidarumą, kaip aukščiausią vedinį iš tautos solidarumo. Gilbertas Keithas Chestertonas internacionalizmą traktavo kaip loginę nacionalizmo tąsą.
Ankstyvieji nacionalistų tekstai persmelkti meile žmonijai ir visai kūrinijai, o per ją – ir Kūrėjui. Deja, daugelis šių dienų nacionalistų remiasi Adolfo Hitlerio „pagerinta“ nacionalizmo versija, kur nacionalizmas tapatinamas su tautiniu egoizmu. A. Hitlerio laikais tai reiškėsi itin radikaliomis formomis – kitų tautų pavergimu, o kai kurių tautų – ir naikinimu. D. Trampas ir jo bendraminčiai – nuosaikesni, bet esmė – ta pati. Čia kitos tautos tiesiog paliekamos likimo valiai, galvojant, kaip patiems prisikimšti pilvus.
J. G. Herderis, Dž. Mazzinis ir G. K. Chestertonas išpranašavo nacionalizmo peraugimą į internacionalizmą, o pirmasis iš jų – net ir žaliąją politiką. Tą pačią, kuri kelia tokią alergiją šių dienų dešiniesiems. Dabartinėje politikoje filosofiją keičia verslo logika. Ta pati, kuri kėlė siaubą konservatizmo tėvui Edmund Burke’ui. Istoriškai dešinę nuo kairės skyrė dvasinių ir materialiųjų vertybių pirmenybės klausimas. Dešinieji akcentavo dvasią, kairieji – materiją. Dabartiniai dešinieji perima kairiųjų logiką.
Ekonomika, gerovė, galių santykiai dabar svarbesni už dorybes ir dvasingumą. O tai skatina klausti, ar dabartinė dešinė – su retomis gerbtinomis išimtimis – apskritai yra dešinė?
Žmonija primityvėja. Užuot ėjusi į bibliotekas (kad ir internetines) ir ieškojusi ten J. G. Herderio, E. Burke’o ar kitų klasikų tekstų, ji pasileidžia Youtube ir klausosi D. Trumpo ir jo sekėjų Europoje. Ši publika kalba paprasčiau, o jos akcentai – suprantamesni gyvūniško būvio žmogui. Jo klausimas: kas man iš to?
Autentiškas patriotizmas yra meilė, dvasingumas ir dorybė.
Savanaudiškumas gali dangstytis patriotizmu, bet tada pastarasis ir liks tiktai priedanga. Deja, primityvų žmogų labiau domina galia nei tiesa. Šiandien galia – cinikų rankose.
Tad cinizmas tampa šiuolaikinio patriotizmo veidu ir karikatūra.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.