Viena iš Lietuvoje paplitusių patyčių rūšių yra politinės patyčios, kurios ypač klesti Seime, tarp politikų. Seimo nariai, tautos išrinktieji, turėtų pagal Valstybinį politikų elgesio kodeksą elgtis deramai, kad jų elgesys nepakenktų Seimui kaip institucijai, Seimo nario reputacijai ir autoritetui, atitiktų einančias pareigas. Politiko elgesio kodekso ketvirtajame straipsnyje įtvirtinti politiko elgesio principai, tokie kaip teisingumas, padorumas, pavyzdingumas, nešališkumas, atsakomybė, kurių Seimo narys turėtų laikytis kaip aukščiausių elgesio standartų, nes tauta Seimo narius stebi kasdien.
Tačiau ne visi Seimo nariai elgiasi taip, kaip nurodo Politiko elgesio kodeksas. Seimo komitetuose, frakcijose ir ypač plenariniuose Seimo posėdžiuose, kai į Seimo narius nukreiptos televizijų kameros, kai kurie parlamentarai leidžia sau ištarti žodžius ir įžeidžiančias frazes, kurios griauna politiko įvaizdį, kurios atskleidžia tam tikrų politikų vidinės kultūros stoką ir jų ribotas pažiūras. Toks kai kurių parlamentarų elgesys Seime ir viešojoje erdvėje formuoja rinkėjų neigiamą požiūrį į visus Seimo narius. Šį požiūrį tiražuoja savo straipsniais kai kurie žurnalistai, televizijos laidų kūrėjai ar menininkai, taip tarsi atsiribodami nuo politikos, tarsi jie nebūtų tos pačios valstybės dalis.
LR Konstitucijos 62 straipsnis teigia, kad „Seimo narys už balsavimus ar kalbas negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka“. Lietuvos visuomenė ilgai prisimins dviejų Seimo narių neapykantą lytinėms mažumoms, jų viešąją tvarką pažeidžiantį, atgrasų elgesį 2010 m. Vilniaus eitynių „Už lygybę“ metu.
Tačiau už neapykantos kurstymą, lytinių mažumų įžeidinėjimą, politikui nederamą elgesį pažeidėjai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes Seimo narių dauguma neleido panaikinti Seimo nario neliečiamybės. Taip politikų viešai demonstruojamas psichologinis smurtas, patyčios iš eitynių dalyvių, jų žeminimas virto pateisinta politiko elgesio norma. Seimo rūmuose ir viešojoje erdvėje kai kurie politikai iki šiol lieja neapykantą kitokiems žmonėms.
Politikų patyčios pradėtos kartoti kaip liaudies kūryba: menkinama prezidentė niekinant moteriškąją lytį; Seimas vadinamas „mėšlu“, siunčiamas „po velnių“; lytinių mažumų žmonės vadinami „iškrypėliais“. Už patyčias Seimo nariai sulaukia Etikos komisijos pabarimų, kuriais konstatuojama, kad Seimo narys pažeidė Politiko elgesio kodeksą. Tačiau tokie pasmerkimai yra tik moralizuojančio pobūdžio, todėl jie nedaro įtakos etikos pažeidėjams. Galima tarti, kad Seime yra politikų, kurie atgrasiomis kalbomis sąmoningai kuria savo įvaizdį, sureikšmina save, nes patyčiomis siekia įsiamžinti žmonių atmintyje.
Girdint patyčias Seime ir prastą Seimo narių kalbėjimą, norisi prikelti praeities retorikos kūrėjų mintis. Pasiremsiu Reginos Koženiauskienės knyga „Retorika“, 1999. Romėnų politikas ir filosofas Ciceronas teigė, kad „oratoriumi gali būti tik tas, kas išeina į tribūną apsiginklavęs visų rūšių ginklais“. Ciceronui oratorius buvo ideali asmenybė, tobulai išmananti visus dalykus. Graikų filosofas Sokratas pabrėžė, kad „yra žmonių, siekiančių išgarsėti valstybės veikla..., kurie viliasi, jog gebėjimai patys nukris iš dangaus - be pasirengimo, be kantraus darbo“. Pridurčiau – kantraus darbo su savimi. Antikoje buvo vertinama oratoriaus asmenybė. Oratorius turėjo būti išsilavinęs žmogus, garbingas ir pareigingas, mokantis aiškiai ir gražiai kalbėti. Seime tikrų oratorių nėra daug. Gal todėl, kad ne visi Seimo nariai yra reiklūs sau.
Retorikos teorija teigia, kad tekstų skaitymas, išgyvenimas, interpretacija, tekstų rašymas tobulina mąstymą ir kalbą. Seime kai kuriems parlamentarams kalbas rašo padėjėjai. Reiškia savikūra kaip asmenybės tobulėjimas ir savikritika kaip savistaba nėra būdinga visiems Seimo nariams. Gal todėl ir sklinda iš kai kurių Seimo narių lūpų patyčios, šiurkščios ir primityvios kalbos, pažeidžiančios žmogaus teises, nes jiems tokios kalbos atrodo kaip valdžios galios atributas. Tačiau tai yra tik politinės patyčios, smurto atmaina, kurios klesti, nes nėra viešai smerkiamos.
Šalia šių atvirų politinių patyčių egzistuoja užslėptos politinės patyčios. Tai – partijų vidinės intrigos, asmenų ambicijų kova, kai atvirai neišsakoma kritiška nuomonė apie vieną ar kitą partijos narį, tačiau šis narys užkulisiniuose pokalbiuose malamas į miltus. Užslėptos politinės patyčios taip pat yra psichologinis smurtas, kurį galima vadinti ir politine veidmainyste. Prieš rinkimus tokios patyčios labai aktyvėja.
Viešumas yra vienas iš būdų įveikti politines patyčias. Kai mokslininkai - psichologai, filosofai, sociologai, kalbininkai ir žurnalistai, ar patys partiečiai, išdrįs viešai analizuoti, kritiškai vertinti ir viešinti politines patyčias ir jų kūrėjus, patyčių gali mažėti. Prieš keletą kadencijų Seime buvo kalbininkas, kuris fiksavo parlamentarų kalbos klaidas. Viešiesiems asmenims turėtų būti nejauku girdėti, kad jie nėra tobuli ar kad nesubrendę kaip asmenybės. O asmenybės formavimas yra viso gyvenimo procesas. Niekada nevėlu vėl ir vėl save kurti, iš savęs lipdyti tai, kuo nori būti, kad kitiems nebūtų gėda dėl tavęs, o pačiam – dėl savęs.