Neabejoju, jog per artimiausią pusmetį savivaldybės, valstybės šalpos, lengvatų tarnybas užgrius milijonai skirtingų prašymų. Juk patys priėjome prie to – skurstantis žmogus vienas, bet pagal medicinos, kuro, transporto, mitybos, ugdymo ir kitus poreikius jis turi kreiptis dėl dešimčių paramų ar išmokų.
Dažnai tos išmokos per mėnesį siekia vos keliolika ar keliasdešimt eurų. Jų skyrimas ženkliai brangesnis (specialistų darbo užmokestis, tarnybų veikla). Keičiantis gyventojo pajamų būklei (pakanka euro, kad iš neremiamo taptum remiamu ir atvirkščiai), visą jo padėtį vėl reikia įvertinti. Užsisuka begalinis biurokratinis ratas: priklauso – nepriklauso, duosim – neduosim.
Šis ratas mus suko dar iki krizės, eikvodamas milžiniškas lėšas biurokratiniam aparatui ir sprendimų vykdymui. Pagalvokite – dešimtys milijonų kompensacinių veiksmų kas mėnesį, kuriuos lydi prašymai, vertinimai, turto, pajamų skaičiavimai. Pamirštas esminis klausimas – kaip suteikti socialinę paramą mažiausiais kaštais ir taip, kad žmogus su laiku norėtų iš jos išaugti (pagal galimybes – dirbti, uždirbti didesnes pajamas).
Covid-19 krizė yra geriausias metas iš pagrindų rauti lauk Lietuvos pašalpėlių darželį ir sutarti dėl vienos bendros pagalbos socialiai remtinam žmogui – šeimai. Pvz., garantuoti bent 500 Eur pajamas 1 suaugusiam ir bent 250 Eur – 1 vaikui.
Šie skaičiai yra tik iliustracijai. Bet esmė aiški. Tarkime, žmogus gauna 325 Eur pensijos ir prie jos per prašymus sužvejoja +100–150 Eur išmokų už vaistus, šildymą, pavėžėjimą, kultūros paslaugas ir pan. Ar ne paprasčiau visą šią sumą duoti iš karto, prie pensijos pridedant 175 Eur? Tas pats su vaiko pinigais, darželiais, maitinimais, mokslo priemonėmis, edukacijomis ir t.t.
Jei nepereisime prie bendros 1 išmokos remtinam žmogui ar šeimai, po kelių mėnesių atskirų paramų, priemokų ar lengvatų rato nebeišsuksime.