Tuomet naujai patvirtinta Vyriausybė galėtų pati suformuoti savo tikslus atitinkantį biudžetą, o ne turėtų skubiai taisyti iš ankstesnės Vyriausybės paveldėtą ruošinį.
Tuomet biudžeto priėmimas ir svarstymas nebūtų persipynęs su pačios Vyriausybės formavimu ir kitais salėje aistras kaitinančiais bei skubėti verčiančiais naujojo Seimo veiksmais – ministrų ir pareigūnų skyrimais, neliečiamybių atėmimais ir pan., – kurie neleidžia ramiai bei įdėmiai viską apsvarstyti.
Dar svarbiau – tai įgalintų biudžetą priimti anksčiau, ir politinės batalijos nenusidriektų į Adventą, iki pat Kalėdų švenčių. Kitaip tariant – Zuoko pasiūlymo įgyvendinimas išgelbėtų Kalėdas, kaip nuo Grinčo, nuo demokratinės politikos. O į demokratijos kūrimo peripetijas, kaip ir į dešrų gamybos procesą, ją gerbiantiems žmonėms, anot von Bismarcko, geriau nesigilinti.
Nuo šventinių eglučių, žiburių bei žąsų užplūdusi kalėdinio gerumo ir taikingumo dvasia, kuri net į socdemus paakina pažvelgti palankesne akimi, norom nenorom grąžina prie klausimo: ar parlamentinė politika Lietuvoje gali liautis būti tokia konfrontacinė?
Ar įmanoma išsiveržti iš to uždaro rato, kai balsuojama „prieš“ vien todėl, kad pasiūlymas ateina iš politinių oponentų, o ankstesnės Vyriausybės darbai ardomi ne todėl, kad jie blogi, bet kad juos padarė „priešai“? Ar parlamentinėje demokratijoje įmanomas dialogas, kuriame, tegu nesutariant ir ginčijantis dėl principų, pasaulėžiūrų, ideologijų, vis dėlto būtų judama bendrojo gėrio link?
Kaip šmaikščiai yra apibūdinęs politikos teoretikas, demokratiją kaip politinę sistemą galima įgyvendinti trimis lygiais.
Vienas, pats paprasčiausias – kai dauguma primeta savo poziciją ir diktuoja taisykles mažumai.
Antrasis – kai skirtingos politinės jėgos siekia susitarti ir kiekviena užleidžia dalį savo pozicijų, kad galėtų susieiti kompromisiniame vidurio taške. Tuomet pasiektas bendras kompromisinis susitarimas būna silpnesnis, negu kiekviena iš pradinių pozicijų atskirai paėmus, suma būna mažesnė už sudedamąsias dalis, tačiau tai bent jau yra susitarimas.
Galiausiai, trečias kelias – kai racionaliame, kūrybingame dialoge tarp skirtingų pozicijų gimsta nauja vizija, įtraukianti abi pirmines pozicijas į naują darinį ir išnaudojanti jų stipriąsias puses naujos kokybės sprendimui pasiekti.
Nereikia nė kalbėti, kad iki trečiojo demokratijos lygmens Lietuvai dar taip toli, kaip... (tinkamą palyginimą įrašykite patys).
Ne tik naujajame, bet ir senajame Seime visur kur galėjai regėti demokratijos, suprantamos kaip daugumos hegemonija, apraiškas. Naujajame jos ypač sustiprėjo, kai pasinaudojant daugumos galiomis iš opozicijos buvo atiminėjamos svarbios politinės teisės, kurias mažuma tradiciškai turėdavo – pavyzdžiui, teisė skirti Audito komiteto pirmininką – ar begėdiškai manipuliuojama Seimo Statutu.
Todėl sėdint Seimo salėje paskutinę prieškalėdinę savaitę buvo net keista, kai biudžeto priėmimo ir neliečiamybės atėmimo peripetijose išryškėjo ideologijas ir politinių apkasų linijas pranokstančios vienybės kontūrai, kokių Lietuvos Seimas seniai neregėjo. Kaip per 1914 m. Kalėdas Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte vokiečių ir prancūzų kareiviai drauge giedojo „Tyli naktis“, taip dabar konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai išvien balsavo dėl biudžeto ir dėl Uspaskicho bei jo bendrų neliečiamybės atėmimo.
Ūmai pasimatė, kad be kairės ir dešinės, be daugumos ir opozicijos, Seime yra ir dar viena skirtis – tarp ideologinį stuburą turinčių sisteminių partijų ir tarp populistinio marmalo, vienadienių darinių bei „vieno klausimo“ partijų.
Kai iškilo esminiai valstybei svarbūs klausimai – biudžetas ir pavojumi Lietuvos politinei santvarkai dvelkianti Darbo partijos byla – šios trys partijos sugebėjo susivienyti, neklausdamos, kieno čia biudžetas, kieno šie koalicijos partneriai, ir balsuoti už bendrąjį gėrį, suprasdamos, kad tai nėra kurios nors partijos ar ideologijos išskirtinė nuosavybė.
Neturiu iliuzijų, kad šios kalėdinės paliaubos tarp rimtųjų partijų tęsis ir šv. Kalėdų laikotarpiui pasibaigus. Prabėgs šventės, ir vėl susirinkę į Seimo sesijos pratęsimą matysime tą patį, daugkart matytą vaizdą: kalbėjimą kameroms, o ne siekiant įtikinti ar nuraminti oponentus, racionalių argumentų pakeitimą politiniais-gentiniais šūksniais, balsavimą pagal principą „savas-priešas“ ir t.t.
Tačiau šis trumpas vienybės blyksnis parodė, kad Lietuvos politikai tebėra svarbesnių dalykų, negu trankūs viešieji ryšiai ir sėkmingas pasifigūravimas prieš kameras. Ir kad jeigu kas gali atstatyti seniai pašlijusį Seimo prestižą, tai būtent toks vieningas, politines priešpriešas pranokstantis veikimas bendrojo gėrio labui.
Drauge supratau, man regis, ir tikrąją „100 dienų taisyklės“ prasmę. Į teisę būti šimtą dienų nekritikuojama itin mėgsta apeliuoti naujoji dauguma, parankiai pamiršusi, kad pati prieš ketverius metus nė nemanė taikyti tokios malonės savo oponentams – konservatorių-liberalų Vyriausybei.
Tiek to, iš tiesų šimto dienų taisyklė reikalinga ne kaip skydas neva gležnai, ką tik suformuotai daugumai apsaugoti nuo aštrių kritikos strėlių, bet pačiai opozicijai, kad naujai Vyriausybei dar nieko nespėjus nuveikti neįsileistų į perdėtą negatyvumą ir nepamatuotą kritiką, o ramiai pasižiūrėtų, kas vyksta ir kur krypsta reikalai, ir jau tuomet, porinkinėms nuoskaudoms atvėsus, konstruotų savo politinę laikyseną.
Mat reikia pripažinti, kad kai prieš Kalėdas socialdemokratai atliko porą tikrai neblogų dalykų – vieningai ir nuosekliai balsavo už darbiečių imuniteto atėmimą, taip pat, nepaisant gausių pagundų ir spaudimo, pateikė Seimui neišdarkytą 2013 m. biudžeto projektą, galiausiai, pasiekė gan palankią formuluotę rezoliucijoje dėl referendumo VAE klausimu rezultatų vertinimo, – dešinėje giriančių juos už valstybišką mąstymą buvo ne per daugiausia.
Netgi atrodė, kad daliai dešiniųjų toks socialdemokratų valstybiškumas neparankus – netgi pikta, kad socdemai „neprisidirbo“ ir nėra kaip jų patogiai kritikuoti.
Žinoma, šioje vietoje bus prisimenančių, kad prieš ketverius metus iš esmės teisingi Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiksmai nesulaikė nuo kritikos – dažnai nepagrįstos ir negarbingos – tuometinių socdemų, tad kodėl – bus klausiama – mes turėtume elgtis kažkaip kitaip? Tačiau šitą rašau būtent todėl, kad išeitume iš principu „akis už akį“ grindžiamo mąstymo, kad atsisakytume nuostatos „kuo blogiau – tuo geriau: tuo lengviau bus sudirbti priešininką“.
Jeigu socdemų priimtas biudžetas konservatyvus, reikėtų ne priekaištauti, bet džiaugtis: tai, kas protinga ir naudinga valstybei, yra gerai, ir nereikia siekti statyti visos politikos ant tikrų ir menamų socialdemokratų klaidų kritikos.
Nereikia manyti, kad jeigu socdemai elgsis teisingai, konservatoriams tuo būdu kažkaip bus atimta teritorija ir politiniame gyvenime nebeliks rolės. Nemaža dalimi tai – nesaugumo kompleksai, lydintys turėtos valdžios ir statuso netektį.
Kita vertus, nieko nuostabaus, kad susidūrę su konkrečiais valstybės valdymo uždaviniais socialdemokratai ženkliai „sukonservatyvėjo“ – jeigu ne žodžiais, tai bent darbais. Kaip mėgdavo sakyti Margaret Thatcher, „Gyvenimo faktai yra konservatyvūs“.
Mėgindamas subalansuoti biudžetą, Algirdas Butkevičius neišvengiamai susiduria su tuo brutaliu faktu, kad finansai, investicijos, ekonomika elgiasi pagal konservatyvius sveiko proto dėsnius: to, ką išleisi, į kišenę neįsidėsi.
Jeigu gyvensi ne pagal išgales, galiausiai pinigų pristigs. Jeigu nedirbsi, nieko ir neuždirbsi. Didinant pašalpas, BVP neauga. Jeigu priversi mokėti didesnį atlyginimą, negu darbuotojas uždirba, galiausiai darbdavys subankrutuos. Ir t.t.
Paskui galima kiek nori „Respublikoje“ aiškinti, kad „Laisvosios rinkos institutas Lietuvoje užsiima net žalingais valstybei ir jos žmonėms veiksmais. Pavyzdžiui, jie sako, kad jeigu įmonė nesugeba dirbti, tegul ji bankrutuoja“ arba kaltinti „dešiniųjų ekspertus“ dėl to, kad ekonomika nesielgia, kaip socialdemokratams norėtųsi.
Faktas tas, kad priimtas biudžetas pagrįstas tais pačiais konservatyviais principais, kuriuos socdemai ketverius metus kritikavo. Nes gyvenimo faktai yra konservatyvūs, ir nuo to nepabėgsi.
Su šia tiesa reikės susidurti kiekvieną kartą, kai socialdemokratų Vyriausybė mėgins į tikrovę pažvelgti ne per rožinius ideologijos akinius – ar turėtų reikalo su ekonomika, ar su darbu, šeima, švietimu, valstybės saugumu ar korupcija: jeigu nebandoma paneigti gyvenimo faktų, grįžtama prie konservatyvios pozicijos.
Tačiau tai nereiškia, kad jeigu kiti – šiuo atveju, socialdemokratai – imasi konservatyviai tvarkyti valstybę ir nedaro elementarių klaidų, konservatyviai politinei jėgai tarsi nebelieka vietos. (Nenoriu pasakyti, kad jokios klaidos naujosios Vyriausybės nebuvo daromos ir kad jos negresia dabar. Tiesiog kartais susidaro įspūdis – kartoju – kad jeigu socdemai nedarytų klaidų, nesielgų netinkamai, kai kuriems konservatoriams išvis nebūtų ką veikti ir būtų blogai.)
Ta vieta, ta erdvė, kurioje turi skleistis konservatyvi politika – tai konstruktyvios, kūrybiškos idėjos: būkime geresni idėjomis, o ne tuo, kad daugiau kartų iš eilės „pataikome be klaidų“, kaip tame vaikiškame žaidime.
Kai Lietuvos politikoje vyks varžymasis dėl idėjų, o ne dėl to, kas pridarė daugiau, o kas mažiau klaidų ir niekšybių, tada Lietuvos politika ir pasikeis, susigrąžindama – bent iš dalies – prarastą pasitikėjimą. Nemanau, kad politikos nuvertėjimo visuomenės akyse priežastis yra viena, paprasta ir lengvai pašalinama, bet taip pat nemanau, kad grynu priešiškumu grindžiamos tuščios varžybos dėl eterio neskatina visuomenę manyti, kad „visi jie vienodi“ ir su įtarumu žvelgti į politikos plotmę apskritai.
Pernelyg dažnai demokratinė politika suvokiama kaip kovos su priešais – substanciniu blogiu – laukas. Oponentai (pavyzdžiui, socialdemokratai arba lenkai) suvokiami kaip substanciniai priešai – „blogi žmonės“, su kuriais reikia kovoti, kad ir ką jie darytų.
Tačiau, kaip matė dar Donoso Cortesas ir tomistai, blogis yra ne substancija, o santykis – politikus kaip gerus ar blogus apibrėžia ne tai, kas jie yra, o ką jie daro, ir jų veiksmų santykis su bendruoju gėriu.
Mūsų politika galų gale turi subręsti ir nuo substancinės, manichėjiškos, nesunkiai demonizuojamos politinio gėrio ir blogio sampratos (kai blogis yra blogis todėl, kad jį daro „blogi žmonės“), pereiti prie santykio, naratyvo politikos, kur gėrio ir blogio ribos keičiasi sulig kiekvienu moraliniu bei politiniu (apsi)sprendimu, ir kur nėra be išimties „teisiųjų“, kur ta politinio gėrio ir teisumo kategorija laimima tik ilgai, kruopščiai ir atidžiai sveriant politinius sprendimus sveiko proto ir bendrojo gėrio svarstyklėmis.
Tuomet gal pavyktų ir pakeisti politikos sampratą iš dabar galiojančios zero-sum game (gali laimėti vieni arba kiti, veiksmas ir atoveiksmis išlygina vienas kitą ir bendra suma vistiek lygi nuliui) į win-win situaciją, koordinuotą judėjimą bendrojo gėrio link, kai kiekviena nauja Vyriausybė nesistengia sunaikinti ankstesnės pasiekimų vien todėl, kad juos sukūrė „anie“.
Tuomet gal galima tikėtis depolitizuoti esminius valstybės gyvenimo klausimus – saugumą, energetiką, užsienio politiką, - ir laukti, kad šiose srityse bus pasiekta realaus, o ne formalaus nacionalinio susitarimo dėl strateginės valstybės krypties. Tik taip galima judėti tolyn, nepaskandinant ilgalaikių valstybės raidos perspektyvų nesibaigiančiuose kivirčuose dėl vienadienių smulkmenų.
Prieš baigdamas dar privalau pridėti, kad šito teksto visiškai nesupratę bus tie, kurie bandys juo remtis poleminiame kontekste: „Žiūrėkit, konservatoriai, matot, jūsiškiai patys pripažįsta, kad pernelyg mus kritikuojate“. Šis tekstas kreipiasi į saviškius, nes pirmiausia reikia apsišluoti savo namuose, tačiau tai nesuteikia pagrindo politiniams oponentams piktdžiugiškai juo mosuoti. Taip jie tik įrodytų, kad išlieka primityviausioje demokratijos pakopoje.
O pabaigai telieka palinkėti, kad ta trumpam švystelėjusi Kalėdų dvasia Lietuvos politikoje nesibaigtų ne tik pasibaigus Kalėdų laikotarpiui, bet ir 100 dienų laikotarpiui ir dar toliau. Gerų ir laimingų ateinančių metų!