Neimsiu čia ginčytis (o galėčiau) nei su „pralaimėjome“, nei su „todėl“, tik pastebėsiu, kad mane visada stebino toks argumentas ir toks mąstymo būdas. Ar nuo demonstratyvaus jautrumo skurde gyvenantiems žmonėms tampa geriau? Gal jie trumpam geriau pasijunta, patikėję, kad neužilgo minimali alga bus 1509 ar 1800 litai, kad netrukus tereikės pajudinti pirštą, ir štai: genialių „giniruojančių ikonomistų“ DP ir TT dėka docento algai prilygstantis MMA – šmaukšt ir į kišenę?
Tačiau miražas netruks išsisklaidyti, ir tokia greita „giniruojančia“ gerove įtikėję žmonės pasijus tik dar labiau apleisti, dar labiau be vilties. Nemanau, kad jautrumas yra ir užsimerkus tvirtinti, kaip mėgsta socialdemokratai, kad „Svarbiausia – žmogus“. Tačiau kaip tas svarbusis žmogus turėtų išsikapanoti iš skurdo, jie nepraneša, tik pradeda mykti kažką apie „didinsim – gerinsim – skatinsim“.
Tačiau tai nereiškia, kad skurdas nėra rimta problema, rimtas iššūkis tiek visuomenės darnai, tiek ekonomikos augimui (suvokiamas skurdas – tikras ar menamas – yra svarbus stimulas emigruoti). Galiausiai, tai grėsmė demokratijai ir valstybingumui, nes sudaro palankią terpę veistis populistinėms partijoms, kurios minta iš to, kad „užaukština“ nepasiturinčių gyventojų lūkesčius, o jiems neišsipildžius semiasi stiprybės iš nusivylimo, pagiežos, susvetimėjimo nuotaikų. Panašų žaidimą Lietuvoje žaidžia ir socialdemokratai, savo valdymo laikais didindami skurdžiau gyvenančių žmonių priklausomybę nuo valstybės per pašalpas ir išmokas, įtvirtindami paternalistinės valstybės globos struktūras, kurių netekti bijantys valstybės „klientai“ norom nenorom balsuoja už juos maitinančią „valstybės auklės“ ranką. Jau nekalbu apie „skurdo rato“ formavimąsi, kai užauga ištisas iš pašalpų gyvenantis sluoksnis, subkultūra, kuri nė nežino, kas yra darbas, aspiracijos ir atsakomybė už save. Mačiau tą „skurdo ratą“ Europos gerovės valstybių šerdyje; Lietuvoje tai dar palyginti jaunas, tačiau spėriai šaknis įleidžiantis reiškinys.
Tiesą sakant, konservatoriai jau yra atlikę vieną labai svarbų darbą kovoje su skurdu: didžiausios šimtmečio ekonominės krizės akivaizdoje jie neleido valstybei subankrutuoti, nors buvo paveldėję (kitaip negu Estijoje ar Latvijoje) iššvaistytą iždą ir švaistūnišką biudžetą. Kad ir kaip galvotum, tai esminė apsisaugojimo nuo skurdo prielaida. Būta ir tolesnių veiksmų – sukurtos smulkias ir vidutines įmones, šeimos verslus remiančios priemonės. Penkiose pilotinėse savivaldybėse įgyvendintas paramos skirstymas per bendruomenę ir reikalavimas pajėgiantiems už bedarbio pašalpą šiek tiek atidirbti jau sutaupė dešimtis milijonų litų ir daugybę žmonių grąžino į darbo rinką. Tačiau to negana.
Be abejo, reikalinga skurdo mažinimo veiksmų programa. Būtina kryptinga regioninė politika, kuri išspręstų nuolatinį ydingą ratą, kai provincijoje trūkstant darbo vietų, nebelieka kvalifikuotos ar bent šiaip pajėgios darbo jėgos, o be jos neateina investicijos, nes neįmanoma sukurti darbo vietų, ir t.t. Ją būtina derinti su tokiais socialinės politikos instrumentais, kaip minėtas paramos skirstymas per bendruomenes ir visa aibė kitų tikslinių instrumentų. Reikia ir švietimo priemonių – tačiau tam turi keistis ir pats bendrojo ugdymo turinys bei dvasia. Dabar švietimas nuo egzaltuoto aikčiojimo, kokie visi vaikai iš prigimties gabūs, kūrybiški ir iniciatyvūs, kad net pažymių pradinėse klasėse negalima rašyti, mat esą nedera gniuždyti spontaniškumo, tereikia tik jiems leisti skleistis, per dvylika metų palaipsniui pereina prie dejavimų, kad per visus tuos metus mokykloje vaikai ne kažin ką teišmoko, ir neaišku, ką toliau su jais daryti (nemaža dalis eina į universitetus, kur kiek pavėluotai mokomi rašyti ir skaityti). Tuo tarpu didžioji dauguma mokyklų turėtų kelti sau kur kas paprastesnį, bet drauge ir sunkesnį uždavinį, kurį taikliai vienu sakiniu yra suformulavęs Dovydas Skarolskis: „Ar Lietuvos mokyklos yra įgalios paruošti skurdžių šeimų vaikus tam, kad jie nebegyventų tėvų skurde?“ Koordinuotai veikiant šiomis trimis kryptimis – vykdant kryptingą regioninę politiką, taikant apgalvotų socialinių-ekonominių stimulų bei sankcijų paketą, galiausiai, užsiimant tikslinga švietimo veikla ir viešosios nuomonės formavimu, – per dešimtmetį galima pasiekti išties svarbių ilgalaikių, struktūrinių poslinkių mažinant skurdą.
Tačiau – tačiau jokio tokio teigiamo poslinkio neįvyks, jeigu tokios valstybės pastangos nesulauks atsakomojo veiksmo iš pačių skurde gyvenančių žmonių, jeigu orumas, savarankiškumas, atsakomybė ir aspiracija netaps viešosios nuomonės dominante ir skurstančių sluoksnių savimonės dalimi. Valstybė neturi instrumentų, kuriais galėtų ištraukti žmones iš skurdo, jeigu jie tam nededa pastangų. Netgi dar daugiau – didžioji dalis valstybės taikomų skurdo mažinimo priemonių (pvz., įvairūs stimulai ir sankcijos, švietimo priemonės) skirta pirmiausia sužadinti aspiracijas pačiuose žmonėse ir sukurti savarankiško veikimo įgūdžius. Iš pirmo žvilgsnio šis faktas nuteikia pesimistiškai – vargu ar kas pradės keistis, kol nepradės keistis žmonių mentalitetai, o tai, kaip žinia, slegiančiai lėtas procesas.
Antra vertus, į tokią padėtį galėtume žvelgti optimistiškai, kaip į galimybę – mat norint, kad kas nors pradėtų keistis, visiškai nebūtina laukti, kol iš valdžios pasitrauks socialdemokratai ir populistai, suinteresuoti išsaugoti nuo valdžios malonės priklausomą skurdo klasę. Ronaldas Reaganas, kurio gimtadienį ką tik šventėme, mėgdavo cituoti šiaipjau ne itin konservatyvaus autoriaus Thomaso Paine’o žodžius: „Mes turime tai savo galioje – pasaulį pradėti vėl iš naujo.“ Jau dabar bendruomenių, šeimų iniciatyva, atskirų asmenų veiksmais gali prasidėti skurdo įveikimas ir tie pokyčiai, kurie ves į kitokios socialinės tikrovės kūrimą, į Lietuvos visuomenės audinio regeneraciją.
Todėl toliau pateiksiu dešimt paprastų priemonių, kurių dėka žmonės gali išvengti skurdo arba iš jo išbristi. Tiek ilgalaikė žmonijos patirtis, tiek naujausios šioje srityje dirbančių mokslininkų ir analitinių centrų įžvalgos sako, kad į skurdą šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje daugiausia veda penki keliai: šeimos suirimas, švietimo nesėkmė, bedarbystė bei ekonominis nesavarankiškumas, priklausomybės, prasiskolinimas. Juos eliminavus, išnyksta ir skurdas.
Taigi, pradedame.
1. Mokykis. Mokymasis nereiškia begalinio suolo trynimo kokioje nors „diplomų kalvėje“ su viltimi išsitarnauti iki eilinio bereikalingo teisės ar vadybos diplomo ir jį gavus giminių dėka įsitaisyti valstybės tarnyboje iki gyvos galvos. Tai reiškia siekti žinių ir tikro išsilavinimo vidurinėje mokykloje, siekti įgyti to nepaliaujančio žingeidumo bei akiračio platumo, kuriuo pasižymi civilizuotas žmogus. Tai reiškia norą būti ne blogesnis, negu bendraamžiai, ir juos pralenkti. Mokymasis reiškia galimybę nebūti susaistytam šeimos padėties ir įpročių, bet aspiraciją siekti daugiau, kad tuomet pats galėtum padėti aplinkiniams. Mokymasis – tai ir tikros laisvės pagrindas: suvokimas, kad svarbiausia pareiga yra sau pačiam – pareiga tobulėti, ieškoti to, ką gyvenime nori daryti, kam jauti pašaukimą ir turi gebėjimų, o ne gyventi taip, kaip liepia aplinka, bendraamžiai, populiarioji kultūra.
Galiausiai mokytis reiškia ir labai paprastą dalyką – jeigu jautiesi atsidūręs gyvenimo akligatvyje, be darbo ir perspektyvų, eik ir mokykis: įgyk naują specialybę, išmok užsienio kalbą, išmok naudotis kompiuteriu ir t.t. Tam yra perkvalifikavimo centrai, bibliotekos, galiausiai, internetas su savo beveik begaliniais resursais. Niekas, kas moka skaityti, nėra pasmerktas skurdui. Išmesk televizorių ir įsivesk internetą – pastarajame ne mažiau šlamšto, negu pirmajame, tačiau jis skatina visai kitokį, aktyvų, o ne pasyvų santykį su tikrove: nereikia laukti, kol tau praneš reikiamą informaciją, gali pats greitai ją susirasti.
2. Sukurk ir išsaugok šeimą. Socialinė statistika liudija, kad būtent stabili, santuokoje gyvenanti šeima yra veiksmingiausias ekonominės gerovės generatorius (o ne tiesioginės užsienio investicijos, struktūrinių fondų parama, naudingosios iškasenos ir pan.). Ir atvirkščiai – skurdo klasės formavimasis prasideda nuo santuokinės šeimos struktūrų irimo. Jungtinėje Karalystėje 1995-2005 m. vykdyti tyrimai rodo, kad santuokoje gyvenanti šeima vidutiniškai sukaupia iki 200 kartų daugiau turto, negu kitokie santykių modeliai. Nieko nuostabaus – šeima kuria tarpusavio atsakomybę ir pareigas vienas kitam. Tai tiesiogiai skatina dirbti, išlaikyti darbą ir protingai elgtis su gaunamu atlygiu (pavyzdžiui, nupirkti vaikams knygučių ar maisto, parnešti žmonai, o ne pragerti). Santuoka yra ilgalaikis įsipareigojimas, dažnai tai ilgiausiai gyvenime trunkantis kontraktas, mokantis susitarimų laikymosi, pareigingumo bei daugelio kitų vertybių, svarbių visais gyvenimo atvejais.
3. Eik į bažnyčią (arba sinagogą, arba kenesę – tai ne religinio, o socialinio pobūdžio priesakas). Be bažnyčios, kaime savaitgalį nėra nieko, tik televizorius ir alus. Be to, parapijos bendruomenė dažnai yra vienintelė pilietinės visuomenės forma – dalyvavimas jos gyvenime skatina socialinį aktyvumą, dalyvavimą viešame gyvenime, kuria vertingus horizontalius bendruomeninius ryšius ir didina socialinį kapitalą. Be to, tai vertybinė aplinka, propaguojanti asmeninės atsakomybės, darbštumo, pareigos vertybes – visa tai, ko reikia ir darbo rinkoje.
4. Susirask darbą ir jį vertink. Nepavyks savo kaime – važiuok į artimiausią miestelį, nerasi miestelyje – važiuok į rajono centrą, nepavyks ten – važiuok į Vilnių. Galiausiai vistiek rasi. Žinoma, jeigu nuoširdžiai ieškosi – o ne tam, kad prieš save, artimuosius ir darbo biržą pasiteisintum: „Bandžiau, ieškojau, nieko neradau“. Radus darbą reikia jį išlaikyti – nesielgti taip, tarsi darytum malonę darbdaviui jam dirbdamas. Žmogus, turintis pastovų darbą, šiuolaikinėje Europos visuomenėje beveik automatiškai tampa vidurinės klasės nariu. Socialistai vis dar klaidinamai kalba apie „vidurinę klasę“ ir „dirbančiuosius“ (ar „darbo klasę“) kaip apie du atskirus dalykus. Tuo tarpu Vakarų visuomenės jau seniai skaidosi į „dirbančiuosius“, kurie yra ir vidurinė klasė, „nedirbančiuosius“ – skurdo ir socialinės atskirties klasę, ir turtinguosius - tuos, kuriems nereikia dirbti, kad išgyventų (nors kartais jie tą daro).
5. Mesk gerti. Jau nekalbu apie narkotikus.
6. Atsisakyk minties greitai, vienu mostu praturtėti. Orientacija į greitą praturtėjimą neskatina nuosekliai dirbti ir stengtis kasdienybėje, o tai vienintelis patikimas būdas pasiekti gerovę. Nustok žaisti milijonus žadančiose loterijose: tai kvailumo mokestis, kurį vargšai sumoka protingesniems (daugiausia loterijose dalyvauja mažesnių pajamų žmonės). Liaukis svajoti apie žvaigždės ar modelio karjerą, vogti, vežti kontrabandines cigaretes, prekiauti narkotikais – gresia užsimušimas automobilyje, lekiančiame per laukus be šviesų, tapimas prostitute ar narkomanu. Neatidėliok tapimo padoriu žmogumi: „Na va, prasuksiu šitą reikaliuką ir jau gyvensiu pagal įstatymus“. Taip niekada neįvyks.
7. Nenorėk nieko gauti veltui – gyventi iš pašalpos, sufalsifikuoto invalidumo. Manaisi labai gudriai prasisukęs, tačiau iš tiesų tokie pagudravimai užkerta kelią rimtoms pastangoms ir rimtam uždarbiui, įklampina sukčiavimo rate. Iš pašalpų dar niekas nėra praturtėjęs. Neišleisk daugiau negu uždirbi, netikėk greitomis paskolomis, ateities pagerėjimo pažadais ir iliuzija. Turi tiek pinigų, kiek turi.
8. Neremk populizmo ir išlaikytinių kultūros: tai suėda bendrąsias lėšas, kurios galėtų būti panaudotos infrastruktūrai kurti ir darbo vietų atsiradimui skatinti. Nebalsuok už tuos, kurie žada sutvarkyti gyvenimą už Tave, žada nerealią minimalią algą, išmokas, pensijas ir pan.
9. Liaukis remti korupciją – keli Tavo laimėti litai perkant kontrabandines cigaretes ir benziną valstybės mastu virsta milijoniniais nuostoliais, nuo kurių prastėja viešosios paslaugos ir labiausiai nukenčia skurdžiausi valstybės piliečiai (taip, Tu). Jie virsta „kontrabandininkų kunigaikštystėmis“, kur vietos valdžioje įsitvirtinę korupcinės nusikalstamos grupuotės suinteresuotos laikyti žmones ekonomiškai nesavarankiškus, priklausomus nuo vietos valdžios malonių. Gyveni mieste ir viską sumoki už šildymą, kamuoja aukšti komunaliniai mokesčiai? Nebalsuok už partijas ir asmenis, kurie sukuria abonentinį priklausomybės tinklą, komunalines paslaugas susižeria į savo rankas ir paskui dvigubai brangiau jas pardavinėja Tau.
10. Įgyk aspiracijų ir patikėk savo jėgomis. Susirask rolės modelį, gyvenimišką pavyzdį, į kurį galėtum orientuotis ir siekti įkvėpimo. Tegu tai būna ne kokia popžvaigždė ar prasisiekęs oligarchas, bet realistiškas pavyzdys žmogaus, kuris savo pastangomis ir atkakliu darbu susitvarkė sau gyvenimą. Nesiorientuok į mažiausią praeinamą balą, į minimalų standartą ir minimalų atlyginimą, siek daugiau, net jeigu dabar turi tenkintis kukliu darbu. Tuo tikslu, jei reikia, grįžk į 1 punktą.
Daryk tai, ir Tau pasiseks. Pažadu.