Perkrautų sukiužusių laivelių, neretai neatlaikančių net menkiausio Viduržemio jūros bangavimo, srautu pabėgėliai atvyksta į Maltą, Ispaniją, Graikiją, Italiją.
Pastaroji dažnai net nesivargina visų jų užregistruoti, nes žino, kad pagrindinis srautas nelegalų patrauks į kitas ES valstybes. Vėliau, lygiai taip pat nelegaliai kaip atvyko, šie žmonės keliauja į Prancūziją, Olandiją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis.
Be pajamų ir turto jie gyvena tik iš socialinės pagalbos, kurią suteikia NVO ir tų šalių Vyriausybės.
Jau nesistebėdami girdime, kaip vyksta skęstančių nelegalų gelbėjimo operacijos prie Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos krantų. Taip beprasmėmis aukomis paženklinta Europos Sąjungos migracijos politika. Kaimynystės politika taip pat neduoda norimų rezultatų.
Realybė yra tokia, kad Europos Sąjungai sunkiai sekasi įgyvendinti iniciatyvas, kurios įdomios tik daliai Sąjungos valstybių narių.
Panašu, kad tokioje situacijoje atsidūrė ir Lietuva, kurios keliami saugumo klausimai didžiųjų ES valstybių narių laikomi hiperbolizuotais mažos kompleksuotos valstybės šūkavimais ar net antirusiškais isterijos priepuoliais.
Europos Komisija yra numačiusi Lietuvai tam tikrą pabėgėlių skaičių, kurį ji vardan solidarumo turės priglausti. Lietuvos Vyriausybė kol kas diskutuoja dėl šio skaičiaus ir siekia jį sumažinti.
Iš Briuselio mums sakoma, kad tai visos ES problema. Bet kuomet kalbame apie saugumo klausimus, karą Ukrainoje, didėjančią Rusijos agresijos grėsmę ir vieningas efektyvias sankcijas – sulaukiame oponavimo iš tų pačių ES valstybių, kurios taip trokšta solidarumo migracijos srityje.
Mūsų ministrai Juozas Olekas ir Linas Linkevičius apie saugumo klausimus nuolatos kalba su kolegomis iš kitų valstybių. Mes prašome paramos nuo Rusijos paskelbto ekonominio karo nukentėjusiems vežėjams ir ūkininkams, tačiau mūsų problemos lieka neišgirstos.
Ką mūsų ministrai girdi iš kolegų Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje? Kad Rusija nėra problema, kad reikia su ja bendrauti ir sumažinti savo fobijas. Šioms šalims nesuprantama, kad tai tolygu pelės tarimuisi su smaugliu.
O kaip dėl mūsų prašymų dislokuoti NATO pajėgas Lietuvoje? Dažnu atveju tai ES valstybių kariai. Girdime pažadus, raminimus, matome piešiamas gražios ir taikios ateities vizijas.
Tai gal dabar laikas pasakyti kolegoms iš Pietų ir Vakarų Europos, kad pabėgėliai mums jokia ne problema ir jų prieglobsčio klausimus turi spręsti tos šalys, į kurias jie veržiasi per Viduržemio jūrą? Vienkryptis solidarumas, kuomet vienų valstybių problemos nelygiavertiškai iškeliamos virš kitų valstybių problemų, Lietuvai turėtų būti nepriimtinas.
Gali pasirodyti, kad šiame straipsnyje gretinami du skirtingi dalykai: žmogaus gyvybė ir Lietuvos – Rusijos tarpvalstybiniai santykiai. Svarbu atskirti, kad Lietuvai priglaudus apie 700 pabėgėlių, nuo to jų saugumas kelionėje iš Šiaurės Afrikos į Italiją ar Ispaniją nei kiek nepadidės.
Lietuva nevykdys gelbėjimo operacijų, todėl prieglobsčio suteikimas turėtų būti suprantamas tik per valstybių tarpusavio solidarumo prizmę. Pabėgėliams Italijoje sudarytos geros sąlygos, galbūt net geresnės nei būtų sudarytos Lietuvoje. Pagrindinis klausimas yra Italijai, Ispanijai, Prancūzijai ir kitoms šalims tenkančios naštos pasidalijimas tarp ES valstybių. Čia svarbu atskirti žmogiškąjį faktorių nuo tarpvyriausybinio bendradarbiavimo.
Aišku, mūsų Vyriausybė turėtų būti už solidarumą. Bet visiems ir visais atvejais. Lietuva padės Italijai (o vėliau galbūt ir kitoms pagalbos prašančioms šalims) spręsti migracijos problemas, bet iš jos svarbu reikalauti peržiūrėti susikurtas rožines viltis apie Putino valdomą Rusiją.
Lietuva privalo siekti kuo daugiau solidarumo ir vieningumo Europos Sąjungoje, tačiau Pietų Europos valstybės adekvačiai turi suprasti ir Lietuvos geopolitines realijas. Prašome diskutuoti apie tai (apie solidarumą visiems), o ne vien tik apie skaičius.
Mes galime priimti pabėgėlius, tačiau tuo pačiu mes galime priimti ir batalioną NATO karių. Jeigu ir toliau bus stokojama solidarumo Lietuvos iškeltiems saugumo klausimams, galbūt ir mums nereiktų persistengti sprendžiant kitų šalių vidaus problemas?