M. Varaška. Po eitynių. Pasiūlymai mažumų atstovams

Temos visiškai skirtingos, tačiau jų vardiklis – tas pats. Negalima! O ką žmonės pasakys? Kas čia per dorovės, tradicijų ar mokslo iškrypimai? Seksualinės mažumos – vienas iš klausimų, kuriuos kol kas priimame ypač liguistai, priešiškai. Kai kam apskritai trūksta sąvokų aiškumo (o jei taip, vadinasi po jomis slypi kažkas nenormalaus), kitiems jos kelia nepagrįstas sąsajas (jei homoseksualus, reiškiasi pedofilas).

Lietuvos visuomenėje gyvena keliolika (gal net keliasdešimt) tūkstančių asmenų, save laikančių homoseksualiais. Šiame komentare nepradėsiu kalbėti apie tokio požiūrio prielaidas. Tiesiog pažymiu skaičius, su kuriais turime skaitytis, drauge pripažindami ir mūsų Konstitucijos nuostatas apie teisę būti skirtingais mintimis ar įsitikinimais.

Seksualinių mažumų atstovai taip pat ypač įvairūs savo turto, išsilavinimo, kultūros, visuomenine padėtimi. Deja, kol kas retas drįsta save įvardinti darbo, studijų, gyvenamojoje aplinkoje kaip kitokį. Vargu ar iš kuklumo. Veikiau iš baimės, netikėjimo būti suprastu.

Praėjus vos dvidešimčiai metų nuo laikų, kai pats seksas buvo tabu, visuomenės nuomonės keitimasis pripažįstant homoseksualumą galimu ir normaliu reiškiniu kol kas vangus. Savaitgalį vykusį paradą galima laikyti puikiu to pavyzdžiu: daugelis Lietuvos žmonių jam pasyviai nepritarė, organizatorių kalbas apie „šventę miestui“ palaikė ne visai pasvertomis.

Ar ši triukšminga ir šešiaženklę sumą (sudėjus visas organizavimo, teisėsaugos, prevencines išlaidas) viršijusi akcija kažkaip sustiprino seksualinių mažumų įvaizdį visuomenėje, priartino jas prie visumos? Savo atsakymus tepasako sau kiekvienas atskirai. Tuo tarpu žvelgiant į ateitį ir linkint šioms mažumoms Lietuvoje jaustis kitaip, jų atstovams derėtų suprasti keletą paprastų dalykų.

Seksualines mažumas atstovaujančiame LGBT puslapyje galima aptikti daugybę informacijos. Apie juos mylinčius ir nekenčiančius, jų vidinius vakarėlius, sueigas, meno pristatymus. Apie teisėtvarkos pokyčius Lietuvoje ir pasaulyje, gerinančius ar bloginančius jų padėtį. Bendras įspūdis – trapi, įsiskaudinusi, užsidariusi publika, nuolat pabrėžianti kokia yra engiama ir nuvertinama.

Neginčijant aukščiau paminėtų visuomenės geranoriškumo „kitokiems“ problemų, LGBT veikėjams derėtų pasižiūrėti į save, prisimenant posakį „kaip šauksi, taip atsilieps“. O juk be seksualinio savitumo esate sveiki, protingi, verslūs, naujoviški žmonės. Galintys pvz.: aplankyti senelių, neįgaliųjų namus, sunkiai sergančius ligonius, pasodinti medelių, sudalyvauti masinėse talkose, surengti atvirą nemokamą meno galeriją ir kt.

Neabejoju, jog tokie kitų labui nuveikti net ir kuklūs darbeliai seksualines mažumas su visuomene suartintų labiau, nei iššūkiais dvelkiančios eitynės. Jei norite žmonėms dovanoti šventes, pagalvokite, ko jie patys tikėtųsi iš Jūsų.