Piliečių akimis iki 2019-ųjų dar liko marios laiko (bent keturi šildymo sezonai). Kol kas jie neskubės galvoti apie naująjį šalies vadovą. Neragins jų ir visuomenės apklausų agentūros. Tam tikra prasme būtų net nepadoru jau dabar kalbėti apie būsimų rinkimų rezultatus, kai priesaikos Konstitucija dar šilta nuo dabartinės Prezidentės delno. Ir kandidatų aiškių nėra.
Tačiau iš tiesų Prezidento rinkimų strategijos kuriamos jau šiandien. Per sekančius metus šalyje ir pasaulyje įvyks daug vieniems netikėtų, o kitiems planuotų ir aktyviai rengtų politinio gyvenimo įvykių, susijusių su svarbiausio valstybės posto pasiekimu.
Gali nutikti ir taip, jog kaip ir paskutiniuosiuose dvejuose rinkimuose (lyg tyčia) nebus intrigos ir rimtesnės politinės kovos. Prisiminkime, jog šių metų Prezidento rinkimuose nedalyvavo pagrindinių valstybės partijų lyderiai (A.Kubilius, A.Butkevičius, V.Uspaskichas, R.Paksas, E.Masiulis). Gal nei vienas jų nenorėjo tapti šalies vadovu? Atsakysiu už visus – labai norėjo, nori ir norėtų. Tačiau ir sekančiuose rinkimuose veikiausiai vėl nedalyvaus. Mūsų politikai - kupini vidinio kuklumo.
Norintis bet „kažkodėl“ negalintis rinkimuose varžytis partijos lyderis neįgaliu verčia ne tik save bet ir visą savo politinę aplinką. Įsivaizduokime Prancūzijos prezidento rinkimų kampaniją. Socialistų lyderis F.Hollande partijos kolegei M.Aubry sako: „Žinai... Aš gal ramiai pasėdėsiu... pabūsiu partijos pirmininku, o tu eik, pakovok už mus“. Tai netilptų galvon patiems socialistams, visiems šalies piliečiams. Tai reikštų, jog partijos lyderis yra arba bailys arba nevykėlis.
O Lietuvoje tai - nauja politinio gyvenimo mada. Kaip ir ministrų anglų kalbos žinios bent C3 lygiu ar jų skyrimas greituoju nuotoliniu būdu be partijos tarybos sprendimo. Kaip ir savaiminis partijų pirmininkų neįgalumas netgi būti tinkamais rinkimų dalyviais (R.Paksas). Jeigu iki sekančių Prezidento rinkimų pagrindinių partijų vedliai (esami ar kiti) vėl nesugebės kandidatuoti, tai reiškia, jog šalies vadovu bus naujas (o gal ne) Herojus gelbstintis valstybę nuo skurdo, oligarchų, užsienio priešų ir vidaus korupcijos.
Ar tai galėtų būti pati Dalia Grybauskaitė? Galiojanti Lietuvos Konstitucija sako, jog ne. Tačiau Prezidentė turi puikias galimybes „pastūmėti“ šalies visuomenę link tam tikrų Konstitucijos pataisų. Tarp politinių partijų „neįgalių“ pirmininkų kompanijos ir trunkamos įtampos šalies politiniame gyvenime D.Grybauskaitė toliau išlieka vieninteliu piliečių pasirinkimu.
Taip kaip koncertuose įaudrinta publika ploja „bisui“, taip ir valstybės piliečiai tinkamai sudėliojus politines natas gali netverti kailyje prašyti pakartoti. Kaip kokioje T.Turner dainoje „We don‘t need another Hero!” (Mums nereikia kito Vado!). Todėl nereikėtų aikčioti, jei po poros metų drauge su parlamento rinkimais referendume balsuosime (pačios Tautos iniciatyva) dėl trečios ar apskritai neribotos D.Grybauskaitės kadencijos. Manote jog tai neįmanoma? Prieš keletą metų taip pat negalimu daiktu atrodė Respublikos vadovo nurodymai partijoms viceministrais skirti vienus ar kitus asmenis.
Prezidentė būsimų rinkimų scenarijui nuosekliai ruošia ne tik save, tačiau ir galimą savo įpėdinį, išlaikant jam panašią įtaką kaip dabar V.Landsbergio jai. Prisiminus tam tikrus D.Grybauskaitės sprendimus akivaizdu, jog galimų savo politikos šalininkų ir galimų savo pasekėjų ji ieško nuo pat pirmosios kadencijos.
Tiesa, N.Venckienė, G.Grina, V.Vasiliauskas ar A.Valys nepateisino dėtų lūkesčių ir netapo piliečių numylėtiniais. Tačiau Prezidentė nenuleido rankų ir toliau kruopščiai ieško sau priimtino veikėjo, galinčio tapti būsimų rinkimų figūra.
Tarp tokių – ir nauji Vyriausybės nariai. Tiesą sakant, nei R.Masiulis, nei R.Šalaševičiūtė ar tuo labiau – S.Skvernelis nėra nei valdančiųjų partijų lyderiai nei Ministro pirmininko patikėtiniai. Jie iš esmės yra D.Grybauskaitės pasirinkimai ir tai liudija Prezidentės jėgą prieš visą konstitucinę, tačiau vis tiek neįgalią Seimo partijų daugumą.
Minėti ministrai ar kiti Prezidentės mintyse regimi veidai kol kas brandinami ir atidžiai lyginami. Nei vienas iš jų rytoj ar po savaitės netaps viešu Jos Ekselencijos favoritu. Didžiausias D.Grybauskaitės trunkamas privalumas – galimybė kiek galima ilgiau išlaikyti rinkimų intrigą ir į ją mesti visuomenę džiuginantį netikėtumą arba paskatinti jos dalį paprašyti likti Dalią. Taip tarp „neįgalių“ partijų lyderių bet kuris variantas bus pasmerktas pergalei.