Bendra skola šiuo metu siekia 1.2 mlrd litų, iš kurių net 400 mln yra pradelstų įsipareigojimų. Tai yra skolos, kurių miestas jau, tikėtina, nebegali vykdyti ir nebevykdo. Finansinis auditas parodė, jog be tiesioginio valstybės įsikišimo Vilniaus miesto savivaldybė gali sulaukti bankroto.
Preliminariais vertinimais, miesto srautams subalanuosti vien šiais metais reikia daugiau nei 400 mln. litų vidutinės trukmės dydžio papildomo finansavimo, kuriuo būtų padengta bent dalis esamų įsiskolinimų už suteiktas paslaugas. Ir tai, deja, tik rimtų finansinių iššūkių pradžia. Per ateinančius trejus metus savivaldybė turi grąžintinų skolų beveik už 870 mln litų.
Beveik vieninteliai šiuo metu gaunantys Vilniaus miesto mokėjimus laiku yra užsienio kreditoriai ir tarptautiniai bankai. Savivaldybės administracija puikiai supranta, jog pastarieji, nesulaukę įmokų nustatytą dieną, nedvejos kreiptis į teismą ir skelbti miesto bankrotą. Todėl šiuo metu pagrindiniai biudžeto srautai skiriami skolinių įsipareigojimų bankams grąžinimui ir suteiktų paskolų aptarnavimui.
Savivaldybei nepakanka išteklių laiku mokėti prekių ir paslaugų tiekėjams. Maždaug 40 proc. tokių mokėtinų sumų yra pradelsta daugiau nei 90 dienų. Dėl lėšų trūkumo įsiskolinimų sumos nuolat didėja. Nepriklausomos ekspertų studijos rekomenduoja miesto administracijai neatidėliotinai kreiptis valstybės finansinės pagalbos ir imtis ryžtingų veiksmų, siekiant stabilizuoti miesto finansinę padėtį.
Vilniaus finansinių srautų subalansavimas ir mokumo atkūrimas dabar jau nebeįmanomas be reikšmingų pajamų ir išlaidų pasikeitimų. Manau, tai puikiai supranta ir savivaldybės administracija, tik klausimas, ar yra pasiruošusi imtis atsakomybės, ar paliks savo mėšlą kuopti po rinkimų susiformavusiai naujai miesto politinei daugumai?
Vis dėlto jei Vilniaus miesto administracija nuspręstų veikti, primenu keletą viešųjų finansų ekspertų patarimų:
Nedelsiant turėtų būti įteisinti savivaldybės finansinę drausmę užtikrinantys apribojimai, kurie neleistų pasirašyti naujų pirkimo, investavimo ar kitų sutarčių, kurios didintų savivaldybės išlaidas kol nebus pilnai subalansuotas biudžetas. Tuo pačiu turėtų būti taikomi apribojimai didinti išlaidas, kol nebus užtikrinti aiškūs šaltiniai padengsiantys pilnai tokių išlaidų ar investicijų apmokėjimą.
Savivaldybė turėtų įdiegti centralizuotą ir vieningą finansų valdymo ir apskaitos sistemą, kuri būtų pritaikyta teikti profesionalias ataskaitas tiek vidiniams poreikiams, tiek pagrindiniams miesto kreditoriams. Skolintojai turi įsitikinti miesto administracijos finansinės apskaitos skaidrumu ir teisingumu. Mažėjantis finansinis neapibrėžtumas ir mažėjanti su tuo susijusi rizika mažintų ir paskolų palūkanų normas.
Siekiant sėkmingo biudžeto pajamų ir išlaidų valdymo, svarbu biudžete atspindėti tikrąjį deficitą. Parodyti visas neišvengiamas ir tikėtinas savivaldybės išlaidas. Išlaidos turėtų būti apskaičiuojamos kaupiamuoju principu ir registruojamos to laikotarpio apskaitoje, kuriame jos susidaro, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išleidimo laiko.
Atidžiai peržiūrėti esamas miesto išlaidas, viešai pasitvirtinti jų augimo planą ir įsipareigoti jo laikytis. Įvertinti optimizavimo galimybes, jungiant kai kurias savivaldybei pavaldžias įmones, tokiu būdu taupant valdymo išlaidas.
Kiekvienais metais turi būti atliekamas konsoliduotų metinių ataskaitų nepriklausomas finansinis auditas, publikuojamas viešai; tuo pačiu apskaita turėtų numatyti, jog savivaldybės konsoliduotos finansinės ataskaitos būtų sudaromos kiekvieną ketvirtį.
Atstačius savivaldybės mokumą, turėtų būti siekiama tarptautinės reitingo agentūros suteikiamo kredito reitingo. Tai skatintų skaidrumą ir atsakingumą tvarkant savivaldos finansus. Tarptautinis reitingas taip pat padėtų lengviau ir pigiau skolintis iš finansinių įstaigų bei kapitalo rinkų. Tai neabejotinai paskatintų ir teigiamą užsienio investuotojų, kuriančių naujas darbo vietas, požiūrį.
Praplėsti kreditorių bazę ir mažinti priklausomumą nuo skandinaviškų bankų. Stabilizavus finansinę padėtį, aktyviai ieškoti galimybių skolintis ne vien tik kreditų ir paskolų, bet ir kitų finansinių instrumentų pagrindu. Tam reikia inicijuoti reikalingus įstatymų pakeitimus.
Centrinės ir Rytų Europos sostinės jau seniai naudojasi euroobligacijų instrumentais. Tai mažina priklausomybę nuo bankų finansavimo, kuria palankią konkurencinę aplinką derėtis dėl geresnių sąlygų su esamais kreditoriais. Persifinansuodama euroobligacijomis, savivaldybė galėtų sutaupyti ženklias sumas palūkanoms - taprtautinių rinkų investuotojai gali skolinti pigiau, didesniais kiekiais ir ilgesniam laikotarpiui.
Nemaža dalis šiuo metu privatizuojamų objektų yra gana nelikvidūs. savo ruožtu didžiosios savivaldybės įmonės yra priklausomos nuo valstybinio reguliavimo ir paprastai liūto dalį pajamų gauna iš pačios savivaldybės. Tad esant prastai Vilniaus miesto finansinei situacijai, privatizavimo projektai neatneštų reikiamo rezultato – investuotojų susidomėjimas, tikėtina, būtų žemas, o kaina nepatraukli. Todėl svarbu iš naujo įsivertinti įmanomas ir planuojamas pajamas iš privatizacijos.
Savivaldybė galėtų sumažinti įsiskolinimus, mažindama pavaldžių akcinių bendrovių įstatinį kapitalą. Tai rekomenduotina tik įgyvendinus gerąją įmonių valdymo praktiką, jų veiklos skaidrumą ir teikiamų paslaugų efektyvumą. Kitu atveju, toks sprendimas apsunkintų pavaldžių bendrovių veiklą, kurios ir šiuo metu nespinduliuoja finansiniu skaidrumu ir paslaugų kokybe.
Savivaldybė turi įsivertinti galimybes pritraukti daugiau privataus kapitalo, įgyvendinant miestui deleguotas funkcijas. Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektai padidintų administracijos investicinius pajėgumus, teigiamai įtakotų artimiausio laikotarpio finansinius srautus.
Užsitikrinęs valstybės biudžeto paramą ir įdiegęs griežtą finansinę drausmę, Vilniaus miestas galėtų atkurti mokumą, susigrąžinti investuotojų pasitikėjimą ir išvengti tarptautinės gėdos. Tam reikia profesionalumo, padorumo ir kietos politinės valios. Deja, tai nedera su dabartiniu savivaldybės vadovybės populizmu ir orientacija i blizgučius.