Tais laikais valstybės galva galėjo nuspręsti „eiti į karą” arba „neiti į karą”. Tuo tarpu didžioji dalis viešojo gyvenimo buvo palikta spręsti patiems piliečiams.
Palaipsniui valstybės institucijos užaugo, sustiprėjo ir šiandien, laisvoje visuomenėje, tapo svarbios ir įtakingos kaip niekada.
Dabar valstybė perskirsto didelę dalį bendro vidaus produkto, turi begalę atsakomybių, reguliuojamų sričių ir teikiamų viešųjų paslaugų.
Praūžusi pasaulinė finansų krizė kužda, jog aktyvus valstybės vaidmuo lopant laisvos rinkos spragas ir toliau tik didės. Nors atsakomybės už viešojo gyvenimo kokybę paprastai reikalaujame iš aukščiausių valstybės pareigūnų, pagrindinį vaidmenį čia atlieka eiliniai tarnautojai.
Privilegija avėti basutes nebevilioja
Tarnautojai Lietuvoje - ypatinga klasė. Jie turi ne tik stabilų atlyginimą ir atsakomybę rūpintis valstybės klausimais, bet ir išskirtinę teisę būti atpažinti gatvėje.
Klystame, tikėdamiesi, jog vieną dieną jie prabus kupini naujų ambicijų, ryšis naujovėms, nepabijos konkurencijos ir nepasiduos privačių interesų įtakai.
Daugelis stiprių ir principingų specialistų iš valstybės tarnybos pabėgo jau seniai. Naujų ateina ar pačių institucijų užsiauginama pernelyg mažai. Teisė į baltas kojines ir basutes, vidutinį atlyginimą ir socialines garantijas stiprių profesionalų nebevilioja.
Todėl didžiąją šio sektoriaus dalį sudaro konkurencingumą praradę Brežnevo kartos specialistai ir nemirtingi įstaigų vadovai. Taip jau susiklostė, jog jie neturi gerų anglų kalbos žinių, tarptautinės patirties ir atitinkamo išsilavinimo. Galima būtų nusispjauti į šias problemas ir dirbti savo darbus toliau. Deja, tikėtina, jog taip darydami, pataikysime sau ant bato, o gal ir ar ant barzdos.
Užsiauginti stiprią, nešališką ir kompetentingą valstybės tarnybą yra visų mūsų reikalas bei atsakomybė. Daugelis profesionalių ar jaunų valstybės tarnautojų vis dar nedrįsta viešai kalbėti apie reikalingas reformas, bijo tingių kolegų keršto ir visuomenės pavydo.
Deja, tai viena iš tų nepatogių 20 proc. situacijų, kai ignoruojant problemą ji pati neišsisprendžia. Anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, jog kuriant modernią valstybę, būtina investuoti į kompetentingą ir principingą valstybės tarnybos elitą.
Kaip elgiasi pažangios valstybės?
Pažangiausios valstybės nuolatos investuoja į tarnautojų kompetencijų vystymą. Paprastai skatina ne tik įgyti aktualios tarptautinės praktikos, bet ir reikalingą išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose. Tam steigiamos stipendijos arba numatomas specialus studijų finansavimas. Pavyzdžiui, JAV ilgalaikės universiteto studijų paskolos tarnautojams nurašomos. Šia galimybe pasinaudoti gali viešo sektoriaus specialistai, po studijų išdirbę nemažiau kaip 10 metų valstybės tarnyboje („Public Sector Loan Forgiveness”).
Singapūras taip pat teikia ypatingą dėmesį profesionalaus valstybės tarnybos elito formavimui. Šalia intensyvių lyderystės programų valstybė skiria 100 specialių stipendijų per metus. Bakalauro stipendijų skolas tarnautojams nurašo po 6 metų, magistro – 4 metų darbo valstybei („Public Sector Commission Scholarship”).
Panašias stipendijas ir paskolų nurašymus pritaikė ir daugelis kitų valstybių, tame tarpe Kanada, Turkija, Kroatija, Tailandas. Geriausią tarptautinę praktiką, finansuodami talentingiausių tarnautojų užsienio studijas, neabejotinai galėtume pritaikyti ir Lietuvoje.
Kiek tai mums kainuotų?
Magistro studijos prestižiniame Oksfordo universitete kainuoja 50,000 litų, lygiai tiek papildomai kainuoja ir pragyvenimas metams. Tad vieno tarnautojo, laimėjusio valstybinės paskolos konkursą, bendras išlaidų biudžetas būtų 100,000 litų.
Per metus valstybė galėtų skirti tokių studijų finansavimui iki 5 milijonų litų. Tai leistų įgyti tarptautinės patirties ir prestižinį išsilavinimą bent 50 stipriausių valstybės tarnautojų kiekvienais metais.
Nors iš pažiūros gali pasirodyti nedidelis skaičius, net ir keliasdešimt stiprių valstybės tarnautojų galėtų tapti reikšmingu pokyčių varikliu. Prisiminkime, karjeros tarnautojų per visas ministerijas yra vos trys tūkstančiai, iš kurių tik keli šimtai užima vadovaujančias pareigas.
Taigi, per ateinančius 5 metus galėtume užsiauginti valstybės tarnybos elitą, baigusį prestižinius vakarų ekonomikos, politikos, tarptautinių santykių ar viešo administravimo mokslus, ir tai per metus kainuotų vos kelis milijonus litų.
Suprantu, tai nėra maži pinigai. Tačiau atkreipkime dėmesį, jog šiuo metu išleidžiame dar daugiau siųsdami tarnautojus mokytis anglų kalbos į Druskininkus (nejuokauju, tai populiarūs valstybės finansuojami 3 dienų anglų kalbos įgūdžių tobulinimo kursai, skirti tarnautojams), kartais į Maltą ar nelemtą Naująją Zelandiją.
Sutikime, jog valstybės tarnybos elito rengimas Lietuvos universitetuose irgi nėra išeitis. Tie, kam buvo lemta mokytis vakaruose, puikiai supranta, kad Vilniaus ir Londono universitetus skiria šviesmečiai.
Kokiuose universitetuose galėtų mokytis?
Valstybės sudaryta komisija, remdamasi Vyriausybės strateginėmis kryptimis, nustatytų pagrindinius prioritetus užsienio studijoms. Kartu apsispręstų dėl tinkamų universitetų sąrašo: tarkim, 10 geriausių Europos ar 50 pasaulio universitetų. Vėliau sąrašas galėtų būti plečiamas ar siaurinamas, atsižvelgiant į poreikius ir pasirinktas studijų kryptis.
JAV, Kanados ir Singapūro valstybinės stipendijos leidžia pakankamai laisvai pasirinkti studijų kryptis tol, kol jos iš esmės atitinka nustatytus valstybės prioritetus. Todėl tarnautojai renkasi labai įvairias akademines programas: nuo ekonomikos ir teisės iki filosofijos ir istorijos mokslų.
Kiekvienais metais Singapūre stipendijų konkursų nugalėtojai yra skelbiami atsakingų institucijų tinklapiuose. Konkursų skaidrumas ir visuomenės dėmesys užtikrina nešališkus komisijos sprendimus ir kartu skatina talentingiausius tarnautojus bandyti laimę.
Kam tai aktualu?
Valstybės stipendija ar sąlyginė paskola sukurtų galimybę ambicingiems tarnautojams, neatsisakant karjeros viešajame sektoriuje, tobulinti savo žinias ir įgūdžius. Kartu tai būtų ir galimybė, užaugusiems finansiškai sudėtingomis sąlygomis, įgyti prestižinį išsilavinimą vakaruose. Ši praktika ypatingai populiari JAV, kur ne tik valstybės tarnautojai, bet ir paprasti piliečiai, tarnavę armijoj, turi privilegiją valstybės sąskaita mokytis geriausiuose universitetuose.
Šiai programai įsibėgėjus, būtų galima paskolos programas išplėsti ir statutiniams pareigūnams bei istaigoms ir ministerijoms pavaldžioms institucijoms.
Tiesa, nemaža Lietuvos karininkijos dalis jau mokosi Vakarų „West Point’uose”, tad tikėtina, jog tai būtų aktualiau kitoms statutinėms organizacijoms, Užsienio reikalų, Finansų, Teisingumo ar Vidaus reikalų ministerijoms ir joms pavaldžių istaigų pareigūnams.
Sėkmingai įgyvendinus šią programą, tikslinga būtų į valstybės tarnybos konkursų sąlygas įtraukti ir reikalavimą, aukščiausias pareigas užimantiems tarnautojams, turėti užsienio darbo patirties arba vakaruose įgytą išsilavinimą. Šiandien to reikalauti anksti, tačiau suteikti galimybes mokytis Vakaruose ir brėžti aiškią liniją, ko iš valstybės tarnybos tikimasi ateityje, būtų labai svarbu.
Kokia tikimybė laimėti?
Šalia gerų norų, nepamirškime, jog patekti į Harvardą ar Kembridžą nėra taip paprasta. Dėl prestižinės vietos universitete konkuruoti reikia su viso pasaulio geriausiais studentais. Tam kandidatas turės parašyti ne vieną rimtą esė, išlaikyti užsienio kalbos egzaminą ir sėkmingai pasirodyti bent keliuose interviu.
Tačiau gąsdintis tikrai nėra dėl ko. Pastarųjų metų statistika rodo, jog 1 iš 6 lietuvių, pretendavusių mokytis Kembridžo universitete, patenka. Neabejoju, jog ir talentingus tarnautojus lydėtų panaši sėkmė.
Sulaukęs prestižinio universiteto pasiūlymo, tarnautojas kreiptųsi į Vyriausybės sudarytą komisiją, kuri atrinktų perspektyviausius tarnautojus stipendijai ar valstybės paskolai gauti. Nepavykus vienais metais, galima būtų atidėti studijas ir bandyti laimę kitais. Kartu su prašymu priimti, kandidatas pateiktų komisijai motyvacinį laišką bei esamo vadovo argumentaciją ir rekomendaciją pasirinktoms studijoms.
Kartu turėtų būti aišku, jog sugrįžus po studijų, tarnautojas turės konkrečią poziciją viešajame sektoriuje, kur galės realizuoti įgytas žinias.
Tad, jei kažkada planuojame turėti stiprų ir principingą valstybės tarnybos elitą, pasiruoškime investuoti. Prestižinių universitetų studijos tarnautojui pačios niekuomet „neatsipirks”. Įgijęs išsilavinimą Vakaruose, jaunuolis paprastai neieško darbo Lietuvoje, tuo labiau ministerijoje; ką jau kalbėti apie darbą provincijos savivaldybėje.
Geriausius studentus juk ne tik vilioja privatus sektorius didesniais atlyginimais, bet ir dažnai slegia studijų metu prisiimtų paskolų našta. Tad motyvacija rinktis Lietuvą ir valstybės tarnybą minimali. Tuo tarpu sutikime, aukštos kompetencijos tarnautojų nauda valstybei būtų milžiniška.
Stiprus valstybės tarnybos elitas reabilituotų prestižinę profesiją, formuotų ambicingus veiklos tikslus, diegtų naujoves ir skatintų į rezultatus orientuotą darbo kultūrą. Viešojo administravimo magistrą baigę Oksforde, Harvarde, Paryžiuje ar Berlyne padėtų stiprius pagrindus valstybės tarnybai, kurioje siektų dirbti ne tik ieškantys ramaus ir patogaus gyvenimo, bet ir veiklūs, kūrybingi piliečiai, norintys tobulėti ir kurti naują Lietuvą.