Dažnai tai išsilavinusi, nedideliame mieste gyvenanti šeima. Mama jau dvidešimt metų dirba vietos darbo biržoje ar ligoninėje, tėtis už minimumą ir, neretai, vokelį, privataus sektoriaus bendrovėje. Močiutė gyvena kartu ar kažkur netoliese, nuolat giminių aplankoma ir pati stengiasi būti nepamiršta. Vaikai eina i mokyklą, o gal jau ir į universitetą.
Gyvenimas būtų gražus, jei tik ši lietuviška šeima sulaukusi atlyginimo dienos įstengtų susimokėti už šildymą, maistą, kurą ir kaskart nereikėtų sukt galvos kaip išgyventi iki sekan
io atlyginimo.
Sutrikusi ir nusivylusi Europos Parlamento rinkimuose ji sėkmingai ir vėl baudė partijas savo abejingumu, atsisakydama dalyvauti, sugadindama balsavimo biuletenius, ar tiesiog pykčiu - dovanodama protesto balsus nieko doro nežadantiems populistams.
Tokia ta tiesa ir tai nėra staigūs pasikeitimai. Daugelis tokių šeimų ekonomiškai silpnėjo pastaruosius kelis dešimtmečius. Galimybės kurti, dirbti ir užsidirbti mažėjo, o dabar tapo menkos kaip niekada.
Ši tradicinė šeima viską darė teisingai, žaidė pagal taisykles, mokėsi (turbūt dar Sovietų laikais), sunkiai dirbo, griežtai auklėjo vaikus ir rūpinosi seneliais. Tikėjo Lietuva ir balsavo už jos nepriklausomybę, narystę Europos Sajungoje ir NATO. Nemaža dalis sekmadieniais ėjo į bažnyčią.
Deja, šiandien jie nebeturi vilties gyventi bent kiek geriau ar prasmingiau. Atlyginimo seniai nebepakanka išlaikyti šeimą; naujų darbo ar verslo galimybių nesimato net horizonte. Socialinė atskirtis nuo pažįstamų, kuriems gyvenime pasisekė kiek daugiau, tik didėja, vaikai ruošiasi emigruoti, o spauda rašo apie nesiliaujamą korupciją ir neteisybę.
Nors ekonomistai suskubtų tai pavadinti prarasta karta, iš tiesų ji yra tradicinė konservatorių šeima. Puoselėjusi šeimos vertybes, prižiūrėjusi savo senelius, išlaikiusi stiprius ryšius su dėdėm ir tetom, tikėjusi laisve, ateitimi, sunkiai ir sąžiningai dirbusi. Ji turėjo viltį kažkada gražiai gyventi laisvoje Lietuvoje.
Nieko nestebina, jog tradicinė šeima nusivylė deklaruojamais pokyčiais ir modernia ekonomika. Augantis bendras vidaus produktas ir naujausios technologijos neabejotinai palengvino visų gyvenimą, tačiau praturtino tik turėjusius daugiau galimybių ir skurdo problemų šalyje neišsprenė.
Šeimai juk daug nereikia, tiesiog stabilaus, gerai apmokamo darbo, kuris galėtų aprūpinti jos narius, leistų jaustis pilnaverte profesinės ar akademinės bendruomenės dalimi, iškėlus galvą sugrįžti namo, nueiti sekmadieniais į bažnyčią ar savaitgaliais pailsėti sode.
Šie žmonės sukūrė Lietuvą - mokytojai, medikai, tarnautojai, inžinieriai; aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose atkūrus nepriklausomybę, tikėjo ateitimi, tačiau šiandien jaučiasi pamiršti.
Žmonės apatiški ir nusivylę, priklausomi nuo Vyriausybės malonės, socialinės paramos, minimalaus atlyginimo ar vietos savivaldos viršininko. Kartais susigundo lengvais pažadais, nes kitokio gyvenimo alternatyva patikėti dar sunkiau. Geriau jau gauti pašalpą ar minimalų atlyginimą, nei apskritai neturėti pajamų.
Koalicinė Vyriausybė šiems žmonėms padėti nesugebės. Atvirkščiai, vis giliau įsišaknyjantys skurdo spąstai tik apsunkins galimybę šiai tradicinei šeimai susikurti orų gyvenimą. Vis daugiau žmonių taps piklausomais nuo valstybės paramos ir jos nustatomu atlyginimu.
Vyriausybė, deja, neturi vizijos, neturi ambicijos ir realaus plano kaip ištraukti žmones iš skurdo, kaip sukurti naujas darbo vietas, kaip susigrąžinti emigravusius ir šeimoms suteikti viltį. Valdžia nemato poreikio atgaivinti žmonių tikėjimo ateitimi, skatinti tvarias šeimas, kurti stiprias bendruomenes, darbo vietas kuriančią modernią ekonomiką ir naujas galimybes gyventi stabilioje, laisvoje nuo baimių valstybėje.
Ka tik pasibaigę Europarlamento rinkimų rezultatai tik dar kartą patvirtino, jog šios šeimos nenori laukti socialinės paramos išmokų dienos, nenori registruotis darbo biržoje, nenori laukti Vyriausybės malonės, kada ši nuspręs vėl padidinti minimalų atlyginimą.
Žmonės geriau pasirinks normalų darbą nei valstybės pašalpą, gerą atlyginimą, nei minimalią mėnesinę algą. Todėl Vyriausybė turėtų neatidėliotinai imtis ryžtingų veiksmų – mažinti neefektyvų Vyriausybės aparatą, mažinti darbo santykių mokesčius, pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų, atgaivinti pramonę ir tokiu būdu skatinti naujų, gyvybiškai svarbių darbo vietų kūrimą.
Stipri šeima ir naujos darbo vietos sugrąžintų visuomenės tikėjimą rytojumi. Tradicinė lietuviška šeima tai supranta ir konservatoriai taip pat; laikas jiems apie tai pranešt.