Anot A. Palionio, nomenklatūra buvo kompetentingų sovietinių profesionalų sluoksnis, kuris užtikrino stabilų ir efektyvų įvairių valstybės sričių valdymą, o po to, griūvant totalitarinei sistemai imtas demonizuoti. Tačiau mažiau alternatyvius faktus ir šūkius „ir tada dirbome Lietuvai“ mėgstantys istorikai (ir šiaip tą sistemą prisimenantys žmonės) nomenklatūros su jokiu profesionalumu nesieja. Jie ją apibūdina kaip patronažinę korupcinę sistemą, kur postų valstybės tarnyboje užėmimas grindžiamas ne asmens kompetencija ir dalykinėmis savybėmis, bet lojalumu partijos „bosui“. Bosai (tai yra partijos vadukai) skiria sau lojalius asmenis į politinius ir administracinius postus būtent dėl jų lojalumo, kuris nebūtinai sutampa su profesionalumu, taip sukurdami korupcinių ryšių tinklą, kuris apraizgo valstybę.
Nomenklatūrinė sistema vietoje to, kad didintų profesionalumą, sukūria neskaidrią paskyrimų sistemą, kurios išdava yra ekonominė ir idėjinė stagnacija. Nes geriausiai nomenklatūrinėje sistemoje tarpsta asmenys neturintys principų, idėjų, žiūrintys „iš kur vėjas pučia“ ir prie to prisitaikantys. Tai garantuoja stabilumą peraugantį į sąstingį ir neefektyvumą. Vėlyvasis brežnevizmas ir sovietinė gerontokratija (postų įsikibusių ir idėjų neturinčių vidutinybių (dažnai garbaus amžiaus) bei jų šešėlyje tarpstančių verslių korupcionierių valdymas) buvo klasikinė nomenklatūros valdymo išdava. Kuo baigėsi nomenklatūros valdomos valstybės gyvavimas visi žinome.
A. Palionis teisus, kad LSDP per LDDP daug paveldėjo iš buvusios nomenklatūrinės sistemos. Lojalumas partiniams vadukams ir rėmimasis jų parama darant partinę karjerą bei išsisukant iš nepatogių situacijų vis dar gajus partijoje. Būtent dėl polinkio į neskaidrią nomenklatūrinę sistemą ir vadizmą partija įsivelia į skandalus, nesugeba vykdyti nuoseklios kairiosios politikos, o viešojoje erdvėje yra vis labiau siejama ne tiek su stabilumu, kiek su sąstingiu, pokyčių ir idėjų neturėjimu, korupcija bei oportunizmu. Tai primena nomenklatūros valdymo pasekmes Sovietų Sąjungoje.
Dėl nomenklatūrinės prigimties iš LSDP nėra tikimasi jokio pozityvaus pokyčio. Geriausiu atveju laikino neigiamų pokyčių padarinių užkonservavimo. Taip, nestabilumo ir politinių akibrokštų akivaizdoje rinkėjai LSDP vis dar renkasi, bet vargu ar tikisi iš socialdemokratų ko nors daugiau nei savotiškų atostogų nuo pasikeitimų. Tai joks gėris, nes tai kūria LSDP kaip pozityvių pokyčių nesugebančios pateikti jėgos įvaizdį.
Ir nors net nomenklatūroje pasitaiko gabių žmonių, tačiau jiems yra sunku ką nors padaryti pilkų ir be vizijos patrono-kliento santykiais susijusių asmenų partijoje.
Nomenklatūra neturi nieko bendro su tikruoju profesionalumu, nes geru valstybės valdymu laikytina ne stagnacija, kaip mano A. Palionis, bet socialinis valstybės vystymasis, kuris neskatintų galvoti, kad nieko gero čia tikrai nebus, gal tik mažiau blogo. Neturi nieko bendro su profesionalumu ir nomenklatūrinis postų užėmimas. Jie užimami, geriausiu atveju, pilkų vadui lojalių žmonių, kurių vienintelis privalumas ir yra lojalumas, ir kurie nieko tame poste be posto nenori pasiekti, arba, blogesniu atveju, apsukrių ideologijos neturinčių „ūsuotų bebrų“, kurie lojalumą derina dar ir su korupcija. Su jokiu profesionalumu ir meritokratija tai nieko bendro neturi.
Jei nenorima, kad LSDP baigtų kaip Sovietų Sąjungą, naująjam partijos pirmininkui būtina iš principo atsisakyti nomenklatūrinio valdymo stiliaus, sukuriant skaidrią, profesionalumu ir nuopelnais, idėjiškumu paremtą karjeros sistemą partijoje ir paversti partiją ne stagnacijos, bet pozityvių kairiųjų pokyčių garantu. Tuomet LSDP sugebės atsikovoti balsus ir iš populistų ir pateikti tikrai profesionalią, o ne stagnacinę valstybės viziją, kuri bus lygiavertė alternatyva teikiamoms konservatorių ir liberalų.
O didžiuotis nomenklatūra, patronažu ir korupcija palikime oponentams.