Taip blogai Vilniuje dar nėra, tačiau spėriai tenlink judame.
Ne per seniausiai įvykęs Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos posėdis darsyk patvirtino, kad miesto meras Artūras Zuokas tebėra susijęs su buvusio „Rubikono“, dabar – „Icor“ įmonių grupe. Posėdžio metu buvo ypač įnirtingai proteguojamas, o vėliau – daugumos balsais taryboje priimtas būtent šiai įmonei palankus, jai sostinės šilumos ūkyje kontroliuojančią monopolinę poziciją suteikiantis Vilniaus TE-3 katilinės rekonstrukcijos planas.
Pasitvirtino ir kita nenuginčijama, vis akivaizdesnė taisyklė, kad valdančioji dauguma Vilniaus mieste nepavaldi savo motininėms partijoms. O ir pati valdančioji koalicija nebesusiderina savo veiksmų. Tarybos posėdžio išvakarėse buvo gautas tiek Energetikos ministerijos, tiek Vyriausybės prašymas palaukti ir netvirtinti termofikacinės elektrinės rekonstrukcijos projekto, tačiau du kertiniai Algirdo Butkevičiaus partijos kolegos socialdemokratai miesto taryboje – Tarptautinės Baltijos akademijos šlovės Rimantas Vaitkus ir skandalingai pagarsėjęs Romas Adomavičius – tik priartėjus balsavimui skubiai išsliūkino iš salės. Kiti koalicijos partneriai Seime ir Vyriausybėje – Darbo partijos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai – vieningai palaikė Artūro Zuoko pastangas atiduoti daugiau nei pusaštunto šimto milijonų litų investicijos atidavimą įmonei, kuri iš esmės yra Andriaus Janukonio įtakos sferoje, nors garsiai tai ir nepasakoma.
Ne veltui projekto patvirtinimo išvakarėse žiniasklaida skelbė, kad susikirto Ministro Pirmininko ir Energetikos ministro požiūriai į Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programą, kurios taip ir nepasisekė patvirtinti. Premjeras nori, kad tokius projektus vykdytų valstybės institucijos, pavyzdžiui, „Lietuvos energija“, o energetikos ministras, veikiausiai irgi paveiktas „rubikoninės“ dvasios, atkakliai siekia, jog projektą vykdytų Vilniaus miesto savivaldybė.
Iš vykstančių procesų skubos galima daryti išvadą, kad siekiama kuo greičiau priimti sprendimus Taryboje ir įklampinti Vilnių į ilgalaikius susitarimus su buvusia „Rubikono“ grupe, kol nepatvirtinta ši nacionalinė programa. Už gražia retorika dangstomų sprendimų glūdi interesai ir pinigai, labai dideli interesai ir labai dideli pinigai. O tie pinigai bus paimti ne iš kokio nors neaiškaus aruodo, o tiesiogiai iš vilniečių kišenės.
Taigi nenuostabu, kad premjerui Algirdui Butkevičiui nesiseka suvaldyti nei savo koalicijos partnerių, nei savo paties partiečių. Ir tai – jau ne pirmas pavyzdys, kai koalicijos partneriai elgiasi vedami savų sumetimų ir savų trumpalaikių interesų. Tereikia prisiminti kad ir Renatos Cytackos akibrokštą, kai Prezidentė buvo išvadinta melage, arba populistinius darbiečių išsišokimus dėl referendumo bei minimalios mėnesio algos, visiškai neatitinkančius suderintos valdančiosios daugumos pozicijos nacionaliniame lygmenyje.
Tačiau grįžkime prie Vilniaus reikalų. Kaip žinome, miesto taryba patvirtino nutarimą, kuriuo plėtojant Vilniaus šilumos ūkį leidžiama statyti naują 550 MW galios biokuru kūrenamą garo katilą, kurio vertė – 750 mln. litų. Buldozeriu stumiant šį projektą Vilniaus miesto savivaldybėje rizikuojama keletu aspektų. Pirmiausia, 2014-2020 m. nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos gairių neatitinkantis projektas gali negauti ES paramos. O ja tikimasi padengti daugiau nei pusę projekto vertės. Be to, tarybos sprendimą pagrindžiančioje medžiagoje, kuri buvo pateikta savivaldybės tarybos nariams, nėra šio ypač didelės galios katilo statybos ekonominio ir techninio pagrindimo, taigi projektas neišbaigtas ir nėra iki galo aiškus.
Verta priminti, kad „Lietuvos energija“ 2013 m. parengė ir Savivaldybės vadovams pasiūlė alternatyvų projektą, kuris tenkintų 60 proc. viso Vilniaus šilumos poreikio. Šilumai ir elektrai gaminti būtų kūrenamos atliekos ir biokuras, o vilniečiams šilumos kaina sumažėtų 25 proc. Tačiau šis projektas į tarybos darbotvarkę kažkodėl nė nepateko.
„Lietuvos energijos“ pasiūlytame projekte Vilniui buvo siūlomi du mažesni biokuru ir atliekomis kūrenami katilai, kurie būtų visiškai tenkinę Vilniaus poreikius, būtų pigesni ir lankstesni žaliavos rinkos pokyčiams.
Tuo tarpu su „Rubikono“ įmonėmis siejamos „Vilniaus energijos“ projektui tokio galingumo katilo paprasčiausiai nereikia, nes jis 50 proc. padidins biokuro poreikį Lietuvoje, o tuo pačiu ir jo kainas. 550 MW galios katilui apkūrenti Vilniaus gatvėmis darbo valandomis nusidrieks 200 vilkikų kolona. Be to, tokio kiekio biokuro Lietuva negalės pasigaminti pati, todėl iškyla grėsmė vėl priklausyti nuo Rusijos kontroliuojamų energetinių išteklių, importuojant biokurą iš Baltarusijos. Naujajame katile bus deginamos medienos skiedros, nenumatant galimybės deginti kitas biokuro rūšis: miško atliekas, šiaudus, durpes. Nepateikta skaičiavimų, kaip tokio katilo veikla atsilieps biokuro kainai rinkoje bei kitų biokurą naudojančių jėgainių ekonominiam efektyvumui.
Todėl dabar, ne visiems metams likus iki, tikėkimės, jau paskutinės Artūro Zuoko mero kadencijos pabaigos, negalime leisti įtraukti Vilnių į įsipareigojimus, visiškai nenaudingus miestiečiams. Mes jokiu būdu nepasisakome prieš biokurą, bet esame už skaidrumą, kompetenciją ir žemiausią šilumos kainą vilniečiams. Vilniaus energetikos strategija turi būti integrali Lietuvos energetikos strategija. Būtina nutraukti garsiąją šiukšlių ir šilumos – „2š“ – monopoliją Vilniaus mieste, kurią rubikoniniai interesai ir jiems tarnaujančios rubikoninės partijos atstovai ketina pratęsti dar dešimtmečiams.
Jeigu nesusirūpinsime dabar, po metų ne viena ir ne dvi, bet visos dar likusios miesto gyvenimo sritys gali būti įkeistos „Rubikono“ įpėdiniams, ir sulig kiekvienu žingsniu oligarchinės hidros galvas kapoti darysis vis sunkiau. Todėl teisėsaugos institucijos A. Zuoko ketinimais ir finansinėmis schemomis turėtų užsiimti jau dabar, išsyk po Prezidento rinkimų, kurių Vilniaus meras nelaimės, – jeigu nenorime gyventi kaip Sicilijoje, jeigu nenorime, kad savivalda ir demokratiniai procesai taptų iškilminga fikcija vienintelės tikros partijos – „Rubikono“ partijos – interesų sargyboje.