Tačiau atvykus į Vilniaus filialą visai prie pat oro uosto, vaizdas netikėtas ir nekelia jokių asociacijų su ekologija – ten stūkso didžiulis sąvartynas su vos matomais atliekų perdirbimo ir biokuro vystymo veiklos pėdsakais. Gyventojų žiniomis, Vilniaus filiale dirba vos 13 žmonių, tad plika akimi matyti, kad net teoriškai milžiniškos, vietomis iki 30 metrų aukščio, krūvos statybinių atliekų niekas neketina nei perdirbti, nei sąvartyno apimtis mažinti.
Sąvartynas vos įsitenka į savo plotą. Pro skylėtą tvorą landžioja benamiai ir ieško metalo laužo, o šiukšlių lavina vietomis jau paskandinusi pačią tvorą savarankiškai keliauja toliau oficialių šiukšlyno ribų. Šiukšlynas vis didėja. Šiai dienai jis jau pasiekė tokį aukštį, kad šios atliekų „Alpės“ pro langus puikiai matyti gretimų kaimų gyventojams – ne tik artimiausiems kaimynams, bet ir toliau gyvenantiems.
Tačiau sąvartynas kelia ne vien estetinių problemų. Visai šalia, vos už 70 m. esančio Kuprioniškių kaimo bendruomenė jau ne vienerius metus kaupia medžiagą apie ten vykdomas neleistinas veiklas. Gyventojai yra nufilmavę, kaip praeitų metų vasarą šiukšlių krūva, pilna toksiškų medžiagų, padangų, užsidegė, o vėjas dūmus nunešė pas čia pat gyvenančius Kuprioniškių gyventojus.
Užfiksuota ir tokių piktnaudžiavimų, kai į statybinių atliekų sąvartyną atvežamos ir buitinės bei biologinės atliekos, kurių utilizavimas kainuoja didelius pinigus tam skirtuose šiukšlynuose. Blogiausia, kad šioje atliekų perdirbimo aikštelėje utilizuojamas ir asbestas. Asbesto turinčios statybinės atliekos yra priskirtos pavojingoms atliekoms, ir jas privalu tvarkyti pagal Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas bei Atliekų tvarkymo taisykles ir tik tam skirtuose šiukšlynuose.
Kyla reali oro taršos nuodingomis medžiagomis, infekcijų ir parazitų plitimo grėsmė Kuprioniškių kaimui, kurio namai stovi vos per keliasdešimt metrų nuo sąvartyno ribos. Pagal įstatymus, tokio pobūdžio sąvartynas turėtų būti mažiausiai 300 metrų nuo gyvenamosios zonos, o dirbant su nuodingomis medžiagomis – net ir 500 metrų.
Kuprioniškių kaimo gyventojai kantriai laukė šiukšlyno uždarymo, kuris buvo žadėtas po 10 metų nuo aikštelės įkūrimo, 2016-aisiais. Tačiau atėjus 2014 metams ir priartėjus ilgai lauktai tariamai sąvartyno veiklos pabaigai, vietoj uždarymo netikėtai pradėta kalbėti apie šiukšlyno plėtrą ir veiklos pratęsimą dar dešimčiai metų. Be to, sąvartyno plotą planuojama praplėsti dar keturiais hektarais. Taigi vietoje 3 metrų aukščio pylimo, kuris turėtų likti sąvartyną likvidavus, gyventojai galės dar daugiau nei dešimtmetį džiaugtis keliolikos metrų aukščio šiukšlių kalnais ir nuo jo atnešamais kvapais. Suprantama, bendruomenės tokia perspektyva anaiptol nedžiugina.
Tačiau visi nusiskundimai ir prašymai, kuriuos Kuprioniškių gyventojai jau kelerius metus siunčia, atsitrenkia į kurčias ausis Vilniaus miesto savivaldybėje, kurios teritorijoje sąvartynas bujoja. Negana to, dėl sąvartyno plėtros protestuojančiai bendruomenei atkertama, kad poveikio aplinkai vertinimo daryti nereikia – esamų įstatymų spragos esą leidžia jų išvengti, nors kalba eina apie sveikatai pavojingas atliekas kaupiančio sąvartyno plėtrą ir jo veiklos padidinimą keturis kartus – nuo 305 tūkstančių tonų per metus iki 1 milijono 350 tūkstančių tonų. Daugkartinis beldimasis į kontrolės institucijų duris irgi nedavė vaisių – nors pažeidimai akivaizdžiai užfiksuoti, sąvartyno, kiek žinome, neaplankė jokia inspekcija, o popieriuose ir ataskaitose jo veikla atrodo nepriekaištingai.
Kodėl Vilniaus savivaldybei nerūpi Kuprioniškių gyventojai? Kodėl „Bionovus“ leidžiama vykdyti nešvarią, netvarkingą ir pavojingą veiklą ir netgi ketinama leisti ją plėsti neatlikus poveikio aplinkai vertinimo?
Viena atsakymo dalis ta, kad Kuprioniškių kaimas nebepriklauso Vilniaus miestui, jis stovi prie pat Vilniaus rajono ribos. Tad miesto savivaldybė tiesiog demonstruoja savo cinišką požiūrį į žmones, kurių dauguma ir dirba, ir vaikus į mokyklą leidžia, ir apsiperka Vilniuje: suprask, jie ne miesto gyventojai, už miesto valdžią jie nebalsuoja, taigi su jais galima elgtis kaip tinkamiems, užversti juos šiukšlėmis ir užleisti smarve.
O visas atsakymas pradeda aiškėti išsiaiškinus, kad „Bionovus“ – buvusi „Rubicono“, o dabar „Icor“ grupės įmonė. Tos pačios, su kuria Vilniaus merą Artūrą Zuoką yra susaistę artimi ir šilti abonentiniai ryšiai. Kartu su „Dalkia“ ir keliomis kitomis įmonėmis „Bionovus“ sudaro, analitikų teigimu, monopolinį „2Š“ – šiukšlių ir šilumos – monopolinį tinklą Vilniuje. Šio tinklo bendromis jėgomis generuojamos šilumos kainos – vienos didžiausių Lietuvoje!, - padeda vilniečių pinigams persikelti į „Rubicono“ įpėdinių kišenes.
Nenuostabu, kad ši rubikoninė brigada leidžia sau savivaliauti, nepaisyti civilizuoto elgesio taisyklių ir pelnytis žmonių gerovės sąskaita, ciniškai manipuliuojant įstatymo spragomis, - turbūt jiems ramu, kai žino, kad turi miesto mero stogą.