Vis dėlto ta frazė nepaprastai tiksliai ir šmaikščiai aprašo Lenino ir jo įpėdinių vykdytą politiką: naudoti savo tikslams trumpalaikės naudos siekiančius Vakarų veikėjus, dažnai nė nenutuokiančius apie tikruosius tikslus, kuriems yra bolševikų naudojami. Ji taip preciziškai išreiškia tą Leninui charakteringą neapykantos, paniekos ir pagiežos lydinį, kad nenuostabu, jog buvo priskirta kruvinos bolševikų revoliucijos didžiojo Vado liežuviui ar plunksnai. Kad ir kaip būtų, kitas didis (nors kiek mažesnis) kruvinos revoliucijos vadas, Levas Trockis, analogišką doktriną suformulavo kalbėdamas apie menininkus ir intelektualus, kurie patys nėra sąmoningi komunistai, tačiau savo veikla prisideda prie revoliucijos pergalės. Juos Trockis pavadino попутчики, “pakeleiviais”, paprastai angliškai verčiamais fellow travellers. Tokie „pakeleiviai“ ar „naudingi idiotai“ aprėpė platų kairės intelektualų spektrą nuo Jeano Paulio Sartre`o iki Bertrando Russello, nuo Steveno Spenderio iki André Gide’o, Liono Feuchtwangerio ar Bernardo Shaw.
Svarbu tai, kad „naudingi idiotai“ nebuvo spontaniškas reiškinys – savamoksliai Maskvai draugiški intelektualai, patys išdygstantys šen bei ten kaip grybai po lietaus. Jų pažiūrų „suartėjimo“ skatinimas, parama jų veiklai, apmokėtos kelionės į Sovietų Sąjungą, paskaitos tarptautiniuose „taikaus pasaulio“ forumuose, knygų leidyba sovietinio bloko pavergtų tautų kalbomis – visa tai buvo tikslinės Maskvos politikos dalis, tam buvo sukurtos institucijos, skiriamos nemažos lėšos. Sovietų Sąjunga „naudingų idiotų“ ieškojo kairėje, apeliuodama į socialinio teisingumo, laisvamanybės, maišto prieš tradiciją ir autoritetą vertybes – ir taip padarydama Vakarų visuomenių intelektualinius lyderius vieno neteisingiausių, dogmatiškiausių režimų, valdomo „asmenybės kulto“, apologetais.
Sovietų Sąjunga žlugo, tačiau kurį laiką atrodė, kad ir po jos pabaigos šio geopolitinio imperinio projekto tęsėjai bei gaivintojai eis tuo pačiu, jau pramintu taku, naudodamiesi „paveldėtais“ senais Sovietų ryšiais politinėje kairėje ir skatindami kairės judėjimus. Šiai stadijai priklauso socialdemokrato Gerhardo Schröderio ištikima tarnystė „Gazpromui“ ir Algirdo Paleckio bei komunistiniu revanšizmu tvoskiančio „Fronto“ kultivavimas.
Vis dėlto kelerius pastaruosius metus Rusijos „minkštosios galios“ plėtros scenarijus buvo revizuojamas bei pildomas, ir tos peržiūros rezultatai išryškėjo visiškai neseniai. Naujajame etape, kurio pradžia ryškiai sutampa su Vladimiro Putino trečiosios kadencijos pradžia (2012 m.), Maskva savo pretenzijas į „minkštąją galią“ taikosi skleisti būtent per dešinės vertybes, dešiniąją retoriką, apeliuodama į dešinės politines jėgas ar viešuosius autoritetus. Putino parankiniai Kremliuje iškilmingai priiminėja ir pozuoja nuotraukoms nebe su prancūzų komunistais, bet su Marine Le Pen. Putino partija „Vieningoji Rusija“ Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje priklauso būtent konservatorių – Europos demokratų – grupei, į kurią atsivedė ir savo vasalinę Ukrainos Regionų partiją. Ištikimasis KGB sūnus, dvasinis Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio įpėdinis ir atminimo puoselėtojas Putinas kartu su Šventuoju Tėvu bučiuoja ikonas, prieš jas meldžiasi ir Popiežiui prisistato kaip vienintelis tarp šiandieninių valstybių galvų krikščionybės gynėjas bei krikščioniškųjų bendruomenių globėjas Artimuosiuose Rytuose. Nereikia nė minėti prieš gėjus nukreiptų Rusijos įstatymų, apie kuriuos su pamaldžiu pavydu dūsauja Gražulis. Negana to, dviejose reikšmingose pastarojo meto kalbose Putinas pabrėžė, kad oficiali Rusijos valdžios pasaulėžiūra – tai „konservatyvi pozicija“, ir Maskva, tapusi „moralinių civilizacijos pagrindų“ sergėtoja, esanti kovos už „tikrąjį žmogiškąjį gyvenimą“ forpostas ir turinti sergėti religines vertybes bei tikrąjį humanizmą nuo Vakarų pasaulyje įsigalėjusios „vadinamosios tolerancijos, belytės ir bevaisės“. Tačiau vien religijos ir šeimos invokacijomis Putino kuriamas dešinumo įvaizdis nesibaigia. Gérardas Depardieu Rusijos pasą priėmė nemaža dalimi dėl pažadėtų palankių mokesčių – Rusija vaizduojasi esanti dar ir prieglobstis kūrybiniams titanams, bėgantiems nuo socialistinės Hollande’o valdžios ir 75 proc. dydžio pajamų apmokestinimo.
Žinoma, galima sakyti, kad ir Depardieu ne visuomet buvo dešinysis laisvos rinkos šalininkas, ir popiežius Pranciškus nėra archetipinis konservatorius, ir kad Marine Le Pen Front National – ne dešinioji, o veikiau jau kairioji jėga, skelbianti antiglobalistines idėjas, propaguojanti protekcionizmą ir itin plačią valstybės socialinę globą. Tačiau tai būtų bandymas pabėgti nuo faktų – daugybė jų rodo, kad Rusijos strategai jau pora metų kryptingai vykdo naują plataus masto viešųjų (o lygia greta ir anaiptol neviešųjų) ryšių kampaniją, nukreiptą būtent į vakarietiškąją dešinę – nuo ekonominių liberalų iki socialinių konservatorių, nuo katalikų tradicionalistų – iki ultradešiniųjų jėgų.
Tad kas gi vyksta?
I. Radikalieji Kremliaus bičiuliai
Pirmiausia matyti labai didelis tiesioginis Kremliaus dėmesys kraštutinių dešiniųjų, radikalų ir nacionalistų, telkimui. Neseniai Rusijoje besilankiusi Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen nepasitenkino susitikusi su vienu kokiu egzotišku Dūmos deputatu, kaip kitados Gražulis.
Ją Kremliuje priėmė Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas ir Dūmos spykeris Sergejus Naryškinas. Tuomet Le Pen viešai pasisakė, kad Rusija yra „nesąžiningai demonizuojama“, ir kad prieš Rusijos vadovybę Europos Sąjunga aukščiausiu lygiu vykdo kampaniją, kurią remianti JAV. Kijeve liepsnojant Euromaidano laužams, Le Pen teigia, kad ES esanti „pasaulio anomalija“ ir netrukus žlugsianti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga. Todėl po Europos Parlamento rinkimų ji kartu su radikaliu olandų dešiniuoju Geertu Wildersu sieksianti Prancūzijos ir Nyderlandų išstojimo iš ES. Demokratijos nesą būtent Prancūzijoje, kuri netrukus tapsianti „savo buvusių kolonijų kolonija“. Marine Le Pen daug padarė, kad modernizuotų ir sušvelnintų jos tėvo sukurtą Nacionalinio fronto įvaizdį, tačiau šio judėjimo „genetiniame kode“ tebeglūdi priešiškumas JAV ir NATO bei nuo jų nepriklausomo, savito Prancūzijos politinio kelio paieškos. Todėl Rusija, sutrukdžiusi NATO intervenciją Sirijoje, pasirodo esanti natūrali Nacionalinio fronto sąjungininkė, nes ji pateikia alternatyvą ES-NATO geopolitiniam konsensui.
Le Pen – ne vienintelė kraštutinė dešinioji, liaupsinanti Rusijos demokratiškumą ir matanti joje geopolitinę atramą. Už Holokausto neigimą ir rasinės nesantaikos kurstymą lygtinai nuteistas Britų nacionalinės partijos (BNP) lyderis Nickas Griffinas, 2011 m. stebėjęs Rusijos parlamento rinkimus, pareiškė, kad Rusijos rinkimai „žymiai sąžiningesni, negu Britanijos“ ir gyrė Rusiją kaip „tvirtą, skaidrią ir tikrai demokratinę sistemą“. Austrijos Laisvės partijos lyderis Andreas Mölzeris teigia, kad Rusijoje nėra rinkimų klastojimo, o Putiną vertina kaip didvyrį, kuris „sugebėjo išvairuoti postkomunistinę, krizės kamuojamą Rusiją į ramesnius vandenis“.
Be kita ko, Mölzeris pritaria Putino požiūriui į žmogaus teises ir pripažįsta „Rusijos teisėtus interesus“ post-sovietinėje erdvėje. Vengrijos kraštutinės dešiniosios partijos „Jobbik“ (būtent ši partija inicijavo Ukrainos nacionalistų partijos „Svoboda“ išmetimą iš Europos „nacionalistų internacionalo“ – Europos Nacionalinių judėjimų aljanso) lyderiai Gábor Vona ir Béla Kovács 2013 m. gegužę su vizitu lankėsi Maskvoje, kur susitiko su Rusijos imperialistinio revanšizmo teoretiku Aleksandru Duginu.
Maskvoje Vona pavadino Europos Sąjungą „išdavikiška organizacija“, kuri „atėmė mūsų rinkas, mūsų gamyklas ir pripildė mūsų parduotuvių lentyną vakarietiško šlamšto“ bei pareiškė, kad Vengrijai būtų geriau, pasitaikius progai, prisijungti prie Eurazijos Sąjungos.
Putinas apskritai yra tapęs Europos kraštutinės dešinės herojumi; „Aš su Putinu!“, skelbia Italijos Nacionalinio fronto plakatas – ši partija pritaria antigėjiškiems Rusijos įstatymams ir sveikina Rusijos vaidmenį sutrukdant ES/JAV intervenciją Sirijoje.
Galiausiai, Rusija užima kertinę poziciją Graikijos neonacių partijos „Auksinė aušra“ (Chrysi Avgi) programoje, akcentuojančioje Eurazijos dimensiją ir (kartu su Serbija) stačiatikių „brolybę“; Rusija iškeliama kaip istorinė sąjungininkė, priešprieša „veidmainiškiems Vakarams“. „Auksinės aušros“ lyderis Nikolaos Michaloliakos irgi palaiko ryšius su Aleksandru Duginu, net ir kalėjime; savo interviu, duotame „The Voice of Russia“, Michaloliakos pabrėžia Rusiją kaip vienintelę alternatyvą Graikijos nuosmukiui.
Verta dėmesio tai, kad Marine Le Pen Kremliuje priėmęs Dmitrijus Rogozinas 2008-2011 m. buvo Rusijos ambasadorius prie NATO; būtent jo tarnybos metu ir bent iš dalies jo veiksmų dėka 2008 m. Bukarešte Gruzijai ir Ukrainai nebuvo pasiūlytas NATO narystės veiksmų planas (MAP), sudaręs prielaidai Rusijos invazijai į Gruziją 2008 m. vasarą. Be to, Rogozinas buvo Rusijos kraštutinės dešinės partijos „Rodina“ lyderis kartu su Sergejumi Glazijevu. 2012 m. liepą Glazijevas buvo paskirtas Vladimiro Putino patarėju postosovietinės erdvės politinės ir ekonomijos integracijos klausimais. Kitaip tariant, jo atsakomybės sritis – Muitų sąjungos ir Eurazijos Sąjungos kūrimas.
Būtent Glazijevas pagrasino, kad jeigu Ukraina pasirašys asociacijos sutartį su ES, Rusija nebegarantuos Ukrainos kaip valstybės statuso ir galbūt įsikiš, jeigu prorusiški šalies regionai tiesiogiai kreipsis į Maskvą. Kitaip tariant, yra aiški sąsaja tarp Kremliaus darbo su kraštutinėmis dešiniosiomis jėgomis ir alternatyvų kūrimo Europos Sąjungos siūlomam žemyno integracijos projektui.
Todėl nenuostabu, kad tiek Prancūzijos, tiek Austrijos kraštutinių dešiniųjų lyderiai pasmerkė Europos Sąjungos paramą Ukrainos demokratinėms proeuropietiškoms jėgoms (kad ir kokia ribota, vangi ir pavėluota ji būtų) kaip neleistiną „kišimąsi į Ukrainos nacionalinį suverenitetą“.
Ko, tikėtina, siekia Rusija, kurdamasi sąjungininkus tarp Europos dešiniųjų radikalų?
Kaip rašo Londone dirbantis ukrainiečių analitikas Antonas Šechovcovas, Rusijos imperialistų ir Europos kraštutinės dešinės „vienybė yra vienu metu ir strateginė, ir ideologinė. Putinas nebepasitiki Europos mainstream politikais – ar jie būtų konservatoriai, ar socialdemokratai, kadangi jie visuomet kritikuos Rusiją dėl žmogaus teisių ir pamatinių laisvių pažeidimų. Tačiau kadangi dabar Europos kraštutinė dešinė atrodo kylanti, Putinui susidarė įspūdis, jog Europos kraštutinės dešinės partijos palaipsniui galėtų perimti galią Europos visuomenėse, ir tuomet Rusija Europos Sąjungoje nebeturės įvaizdžio problemų.“
Dar daugiau – kraštutinės dešiniosios jėgos siekia silpninti bei demontuoti Europos Sąjungą, o neretai ir transatlantinio saugumo struktūras net ir tais atvejais, kai jos aktyviai neieško alternatyvų ES ir NATO (o artimiausia tokia alternatyva, be abejo, yra eurazijinis integracijos projektas). Būtent Europos silpnumas, vieningo ir ryžtingo veikimo stygius atvedė prie dabartinio akligatvio Ukrainoje. Jėgos, kurios vis gausesniam Europos Sąjungos piliečių būriui skiepija nepasitikėjimą, nusivylimą ir priešiškumą šiam demokratinio žemyno vienijimo projektui, be abejo, negali nedžiuginti imperijos revanšą planuojančių Kremliaus strategų.
Galiausiai kraštutinių dešiniųjų jėgų stiprėjimas silpnina tradicinę dešinę – įpėdinius tų didžiųjų dešinės politikų, kurie ir sukūrė tiek ES, tiek NATO. Iš tiesų, palyginti su šlovingais XX a. istorijos momentais ir tomis milžiniškomis geopolitinėmis atsakomybėmis, kurias Europos dešiniesiems teko prisiimti Šaltojo karo metais, dabartinė tradicinė dešinė neretai atrodo pavargusi, išblukusi, „nusidėvėjusi“, pasimetusi nuo staigių Europos visuomenių vertybių kaitos procesų, išsiblaškiusi ir nevieninga. Vis dėlto ji tebėra didžiulė jėga Europoje, ir tik jos darnus veikimas tebestumia į priekį demokratijos plėtros darbotvarkę už rytinių ES sienų.
Todėl čia radikalieji Putino gerbėjai ir bičiuliai daro Kremliui neįkainojamą paslaugą, diskredituodami centro dešinės jėgas kaip nepakankamai kardinalias ir ryžtingas, nesprendžiančias tokių opių problemų, kaip imigracija, islamizacija ir europiečių demografinis nuosmukis. Radikalai tradicines centro dešinės jėgas siekia stumti arčiau kairės ir vis labiau radikalėjančio dešiniojo elektorato akyse suplakti centro kairę bei dešinę į vieną politinę masę – „the establishment“, „valdžią“. Didžiosios dešinės partijos buvo ir tebėra paskutinė kliūtis, trukdanti Maskvai įgyvendinti savo revanšistinę geopolitinę viziją. Žinoma, ir kairėje yra principingos geopolitinės laikysenos išimčių, tačiau tradicinėje socialdemokratinėje kairėje žymiai daugiau Schroederio, Vėsaitės ir Bradausko tipo politikų, kuriuos galima nupirkti, manipuliuoti ir apkvailinti, kad elgtųsi Maskvai parankiu būdu. (Be abejo, kairė dabar siunta ant Maskvos dėl lytinių mažumų diskriminavimo – tačiau tai trumpalaikė politinės nuotaikos fazė, kuri neveda į nuoseklią geopolitinę poziciją.)
Dešinioji Europos Liaudies partija tebėra vienintelė visos Europos masto politinė struktūra, siekianti praplėsti laisvės ir demokratijos erdvę į Rytus ir nepaisanti Rusijos pretenzijų į jos „teisėtų interesų zoną“. Todėl ji dabar yra atsidūrusi Kremliaus strategų taikinyje.
Rusijos „minkštosios galios“ strategijas centro dešinės atžvilgiu aptarsime antroje šio straipsnio dalyje.