Mane taip pat.
Tačiau be to dar mane šokiravo ir prislėgė posėdis, kuriame tas (ne)sprendimas buvo priimtas – septynių išsilavinusių, palyginti jaunų (nė vieno eksperto negali pavadinti stalinistiniu ar net brežneviniu krienu), savo profesijoje gerbiamų mokslininkų elgesys. Po posėdžio daugelis dalyvavusių visuomeninių stebėtojų pasmerkė juos kaip sovietizmo atrūgą. Man regis, jų elgesys ženklina kitą, ne mažiau gilią mūsų visuomenės dvasios negalią.
Per pastarąjį dešimtmetį esu dalyvavęs daugybėje komisijų, komitetų, darbo grupių posėdžių. Galiu pagrįstai sakyti, kad man pažįstamos įvairiausios posėdžių vedimo strategijos ir grupių elgesio dėsningumai. Tačiau tokiame keistame subuvime, kaip vakarykštis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo komisijos posėdis, dar nėra tekę dalyvauti.
Komisijos ekspertai buvo susėdę nugara į auditoriją vienoje ilgo stalo pusėje – priešinga stalo pusė buvo laisva, bet jie pasirinko nematyti gausiai suplaukusių visuomenės atstovų. Ir kad šie nematytų jų veidų.
Gausūs visuomenės atstovai – tarp jų buvo du Seimo nariai, viena buvusi europarlamentarė, įvairių patriotinių organizacijų atstovai – išsakė savo pozicijas. Vienos buvo labiau argumentuotos, kitos labiau grįstos emocijomis – natūrali moralinė reakcija į Žaliojo tilto skulptūras, tačiau nieko, ką būtų galima pavadinti blėnimis. (O blėnys, pripažinkime, ne toks jau retas nutikimas viešose diskusijose.)
Kol buvo išsakomi argumentai, ekspertų nugaros nesigręžiojo, nesidairė į kalbančius, tik iškilniai tylėjo. Diskusija neužsimezgė ir po to, kai komisijos pirmininkas Romas Pakalnis paskelbė, kad dabar diskutuos komisijos nariai ir išsakė savo poziciją: jis už teisinės apsaugos nuėmimą ir skulptūrų nukėlimą. Nebuvo pasakyta jokių argumentų – tik pora nedrąsių pyptelėjimų iš komisijos narių, ar čia jų kompetencija spręsti ir ar jie išvis turi priimti sprendimą. Pakartoju, nes tai labai svarbu: POSĖDYJE NEIŠSAKYTA NĖ VIENO ARGUMENTO, KODĖL TŲ SKULPTŪRŲ NEREIKĖTŲ NUKELTI AR JOMS PANAIKINTI TEISINĖS APSAUGOS.
Taigi buvau tikras, kad čia bus vadinamasis walkover – visi bendru sutarimu nutars nuimti Žaliojo tilto balvonams teisinę apsaugą ir su palengvėjimu išsiskirstys namo.
Tačiau kai buvo paskelbtas balsavimas, su nuostaba, peraugančia į šoką, pamačiau, kad už skulptūrų nuėmimą balsavo tik komisijos pirmininkas Romas Pakalnis. Visi kiti septyni jos nariai vienas po kito nedrąsiai, gėdydamiesi, bet atkakliai pakėlė rankas „prieš“.
Štai jų vardai: Vincas Brezgys, Marija Drėmaitė, Nijolė Kazakevičiūtė, Dalia Klajumienė, Gintautas Rackevičius, Gintautas Sliesoriūnas, Nijolė Tumėnienė.
Na gerai, prie ko aš čia vedu? – paklausite. Dalykas, kuris man neduoda ramybės, yra šis: kas ten vis dėlto įvyko? Netikiu primityviausiu paaiškinimu: kad šie ekspertai yra Putino agentai ar sovietinės nomenklatūros reliktai. (Nepaisant to, kad jie atliko veiksmą, dėl kurio Putino administracijoje daug kas ploja katučių.) Netikiu, kad juos visus iki vieno papirko Latvių gatvės šeimininkai arba Zuokas, kuriam skulptūrų nukėlimas būtų politiškai nenaudingas. Didžiąją dalį ekspertų pažįstu profesiškai, jei ne asmeniškai, ir galiu atsakingai (nors nelabai populiariai) užtikrinti, kad čia tikrai nėra taip, kad čia „sovietikai vertino sovietikus“ – visi jie yra ne sovietinio, o nepriklausomybės laikotarpio žmonės. Ir nuo to darosi dar liūdniau ir neramiau: tai kas vis dėlto įvyko?
Negali būti nė kalbos, kad yra kažkokie svarūs racionalūs argumentai ir toliau laikyti tas skulptūras kultūros paveldu. „Meninė vertė“? – Josefo Thorako nacionalsocializmą šlovinantys kūriniai ir Arno Brekerio Hitlerio portretai meniškai buvo nepalyginti vertingesni, tačiau tai netrukdė civilizuotam pasauliui be didelių ginčų juos nugriauti. – „Tai mūsų istorijos dalis“? – Lygiai taip Hitlerio ir Musolinio monumentai buvo Vokietijos ir Italijos istorijos dalis. Daugsyk kartotas, bet svarbus argumentas: lygiai taip pat prievartautojas ar žmogžudys yra jų nuskriaustos šeimos istorijos neatimama (ir labai skaudi) dalis, tačiau sunku įsivaizduoti, kad kas nors svetainėje kabintų ant sienos jų portretą.
– „Juos sukūrė lietuvių skulptoriai, Lietuvos kultūros korifėjai“? – Wow! Bet ar tai lengvinanti, ar sunkinanti aplinkybė? Juk tai mūsų menininkų kolaboravimo ir padlaižiavimo totalitariniam režimui liudijimas. Arno Brekkeris irgi buvo geras vokietis; bet po nacių režimo griūties jis bent jau gėdijosi savo darbų jam ir, Stalinui pasiūlius gerą užsakymą, atmetė, sakydamas: „Man gana vienos diktatūros.“
– „Žaliojo tilto skulptūras mėgsta turistai“? – Tačiau pažvelkime kokį Lietuvos įvaizdį tai įtvirtina: postsovietinės, nuo Sovietijos netoli nuėjusios šalies.
– „Ką čia reiškia visame mieste viena skulptūra, nėra ko jos sureikšminti, tarsi nebūtų aktualesnių problemų“? – Tačiau tie patys kairės intelektualai, kurie labiausiai putojasi, kad skulptūros nėra reikšmingos, kitose vietose iškalbingai lieja žodžių srautus apie „viešosios erdvės dominavimą“ ir „urbanistinės erdvės ideologizaciją“ (pavyzdžiui, kai išeina kalba apie kokį patriotinį paminklą). Taigi, viešosios erdvės simboliai yra svarbu, ir tiktai poleminis nesąžiningumas (kitaip to nepavadinsi) neleidžia to pripažinti.
Racionalių argumentų Žaliojo tilto skulptūroms saugoti nėra. Simptomiška, kad komisijos ekspertai – gerbiami akademiniai intelektualai – nė nebandė jų kelti, o tik iškilmingai tylėjo visuomenininkų ir politikų akivaizdoje.
Vienintelį tikrą argumentą jau vėliau, atsakydamas į žurnalistų klausimus, suformulavo vienas komisijos narių. Jį galima parafrazuoti taip: „Mums ministras liepė taip elgtis, nepaliko veikimo laisvės, todėl mes pasipriešinome.“ Iš kitų šaltinių girdėjau komisijos ekspertų nusiskundimus, neva „Politikai pradėjo mus spausti“.
Taigi intelektualų motyvas vienas: Non serviam! – „Netarnausiu!“ Pajutę politikų – ir aktyvios visuomenės dalies – spaudimą jie įsispyrė, vedami ne visada įsisąmoninto, bet labai ryškaus pranašumo jausmo: „Tegu jie (politikai, liaudis, nespecialistai) nebando mums aiškinti, mes žinome geriau!“ Vienas ydingas sprendimas vertė vėliau jį ginti, vieni kolegos „dengė“ kitų sprendimus – įsijungė ydingas akademinis klaninis solidarumas – ir galiausiai tai atvedė prie vakarykštės dienos, kai, nedrįsdamos pažiūrėti į akis, akademinės nugaros nubalsavo už totalitarinį režimą šlovinančio monumento išsaugojimą.
Tai – nepriklausoma ekspertų komisija. Nepriklausomumas reikalingas; visų pirma jis reikalingas tam, kad eksperta galėtų elgtis pagal sąžinę ir profesinius įsitikinimus, vadovaudamiesi sveiko proto kriterijais. Dabar gi komisijos nepriklausomumu buvo pasinaudota tam, kad būtų galima ignoruoti moralinius sumetimus ir racionalius argumentus.
Galiausiai, tokie sprendimai turi būti priimami pagrįstai, remiantis apsvarstytu, išdiskutuotu sprendimu. Dar sykį pakartosiu mane labiausiai šokiravusį faktą: posėdyje nebuvo išsakytas nė vienas argumentas, kodėl reikėtų balsuoti prieš Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą, nesiginčyta nė su vienu nuėmimo šalininkų argumentu, ir po to – tylomis – nubalsuota prieš. Demokratinės institucijos remiasi prielaida, kad sprendimai turi būti pagrindžiami ir diskutuoti. Ta ekspertų tyla reiškė akademinio elito atstovų (sakau tą be ironijos) panieką visuotinai priimtoms demokratinio elgesio taisyklėms.
Ir baimė – tylios atsuktos nugaros, numykiami dangstymaisi formalistiniais išvedžiojimais... Ko jūs bijote? – norėjosi paklausti ekspertų, - Putino – ar išduoti savo „cecho garbę“, pasielgiant pagal sąžinę, pamėginant suprasti, kad klausimo svarba iš tiesų yra visuomeninė ir politnė, pranoksta jūsų smulkius profesinius interesėlius?
Non serviam! – atsakė ekspertai. – Netarnausime visuomenei, kurioje gyvename, netarnausime proto argumentams ir sąžinės balsui.
Ir nujaučiu, kad nemaža Lietuvos intelektualinio elito dalis pritaria jų laikysenai, pasiryžusi juos „dengti“ ir ginti. Ir todėl man labai neramu. Nes maištas prieš savo visuomenės ir valstybės vertybes, prieš civilizuoto Vakarų pasaulio moralines nuostatas galiausiai virsta tarnyste – neįsisąmoninta tarnyste tiems, kurie tą valstybę ir tą civilizaciją norėtų sugriauti.
Ir kurie dabar tyliai ploja katučių Kremliaus koridoriuose.