Černobylio zona, net ir praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų nuo katastrofos, vis dar yra viena labiausiai radioaktyviai užterštų vietų pasaulyje net trisdešimties kilometrų spinduliu nuo avarijos epicentro, o vos prieš aštuonerius metus Japonijoje įvykusi katastrofa priminė, kokia negailestinga gali būti žmogiškojo faktoriaus klaida.
Žinoma, atominė elektrinė savaime nėra tiksinti bomba, jeigu ji pastatyta laikantis aukščiausių kokybės ir saugumo standartų tam tinkamoje vietoje. Visgi šiuo metu turime politinio neveiksnumo sąlygotą situaciją, kai penkiasdešimt kilometrų nuo mūsų sostinės baigia iškilti Rusijos ir Baltarusijos statoma Astravo AE (šioje vietoje verta pabrėžti, kad viena labiausiai radioaktyviai užterštų vietų pasaulyje yra Černobylio zona 30 km spinduliu).
Per švelnu būtų pasakyti, kad jos kokybė ir saugumas kelia klausimų – žinomi kone dešimt incidentų, kurie įvyko statybų procese, o pati atominė, nenuostabu, yra politinio šantažo įrankis. Tarptautiniai saugumo ekspertai neįsileidžiami atlikti išsamių saugumo tyrimų, visapusiškos informacijos apie šios atominės būklę Europa nežino.
Neseniai Lietuvą pasiekė iš pirmo žvilgsnio pozityvus sprendimas Jungtinėse Tautose – Ženevoje pritarta Jungtinių Tautų poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencijai, kuria konstatuojama, kad Baltarusija pažeidė tris šios konvencijos straipsnius, įskaitant ir netinkamai parinktą šio projekto lokaciją.
Tačiau, kaip teigiama, šis sprendimas nenumato absoliučiai jokių baudų ar sankcijų, bet tai neva turėtų pakenkti Baltarusijos tarptautiniam įvaizdžiui ir patikimumui Tačiau kiek tai turės realios naudos, pamatysime ateityje. Tikėkimės, kad bent iki šiol broliais vadintus latvius pavyks įtikinti nebesvarstyti ekonominio bendradarbiavimo perspektyvų su Astravo AE ir šio atominio monstro reaktorių paleisti neapsimokės ekonomiškai.
Kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, kad Lietuvos Vyriausybė šio nacionalinio valstybės saugumo klausimo neiškėlė į darbotvarkės viršų ir atominės elektrinės projekto sustabdyti nesugebėjo.
Nors yra atskirų entuziastingų žmonių, besistengiančių Astravo AE klausimą tiek tarptautiniu lygmeniu, tiek vidaus politikoje kelti kiekviena pasitaikiusia proga, ir vilties, kad ši AE taip ir nebus paleista, vis dar yra, neturime kito pasirinkimo kaip tik mąstyti keliais žingsniais į priekį ir būti pasiruošę blogiausiam.
AE avarijos atveju negalėsime juokauti, kaip juokaujame, kai „žiema užklumpa netikėtai“. Negalime ir apsimetinėti, kad šios problemos nėra, kaip apsimetinėjome prieš pasaulinę ekonomikos krizę 2008 m., nes šiuo atveju pasekmės būtų kur kas rimtesnės, antro šanso kitąmet ar prie kitos valdžios nebeturėtumėme.
Specialistų skaičiavimais, avarijos Astrave atveju, esant vidutiniam vėjo greičiui ir mums nepalankiai vėjo krypčiai, radioaktyvusis debesis Vilnių pasiektų per 2–3 valandas (pirmuosius Šalčininkų ir Vilniaus r. gyventojus debesis pasiektų per valandą).
Tuo atveju jeigu Astrave įvyktų avarija, Lietuva turi būti pasiruošusi, kaip įmanoma efektyviau, reaguoti į tokią krizę ir pasirūpinti 500 000 gyventojų saugumu. Pirmiausia apsaugos priemonė, ištikus tokiai ekstremaliai situacijai, yra jodo tabletės, todėl jomis turi būti tinkamai apsirūpinta , taip pat slėpimasis ir evakuacija – tai būtų skubiausia pagalba, kurią reiktų suteikti gyventojams.
Branduolinė avarija Astravo AE yra įtraukta į Vilniaus miesto savivaldybės galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizę, tačiau ar tam esame realiai pasiruošę? Ar išmušus lemtingai valandai, mobilizuojami ištekliai būtų pakankami suvaldyti šią krizę?
Ko gero, pusei milijono gyventojų apsaugoti ir evakuoti 480 apmokytų žmonių nepakanka. O jei dar prisiminsime seniai žinomą ir neseniai vėl viešojoje erdvėje aptarinėjamą situaciją, kuomet iš gaisro grįžęs ugniagesys netgi neturi antros uniformos (o ir turimas reikalingas inventorius yra ne pirmos jaunystės), galėtume pasijusti šiek tiek nepasiruošę ir nesaugūs.
Maža to, dabartinį požiūrį ir nepasiruošimą ekstremalioms situacijoms atspindi tai, kad kažkodėl Vilniaus miesto savivaldybės 2019–2021 metų ekstremaliųjų situacijų prevencijos priemonių plane Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties darbuotojams praktiniai mokymai, kaip teikti pagalbą radioaktyviomis medžiagomis užterštiems pacientams, 2019 m. nenumatyti. To GMP darbuotojai bus mokomi tik trečią ir ketvirtą 2020 m. ir 2021 m. ketvirčius, nors pirmąjį Astravo AE reaktorių planuojama paleisti jau 2019 m.
Žinoma, dar svarbiau, kad patys piliečiai būtų pasiruošę tokiam scenarijui ir ekstremalios situacijos atveju žinotų, kaip elgtis, kur eiti – tam reikalinga nuosekli informacijos apie tai sklaida. Paklauskite savęs, ar žinote visą šią informaciją? O ar žino visi jūsų artimieji?
Žinoma, tai yra valstybinis klausimas, kurio finansiniam įgyvendinimui reiktų prašyti paramos ir iš ES, tačiau bet kuriuo atveju Vilniaus valdžia, kad ir kokios politinės partijos ją besudarytų, turi imtis kur kas aktyvesnių veiksmų šiai situacijai pakeisti. Tai ne ideologinis, ne ekonominio atsiperkamumo ar gynybos biudžeto klausimas, šįkart tai – gyventojų gyvybių klausimas.
Esame laimingi, nes gyvename tokioje vietoje, kurią aplenkia stichinės nelaimės kaip cunamis ar stiprūs žemės drebėjimai, galinčios sukelti avarijas AE, tačiau pripažįstama, kad visgi tiek Černobylio, tiek Fukušimos atveju didžiausia atsakomybė tenka žmogiškajam faktoriui. Tikėkimės, kad niekada neteks skelbti ekstremalios padėties, tačiau ekstremaliai padėčiai turime būti pasiruošę. Ir visgi pirmiausia, tikėkimės, kad atsakingi valstybės pareigūnai suspės įtempti raumenis ir pasieks, kad šio Astravo AE projekto paleisti ekonomiškai neapsimokėtų.