Vaikų psichikos sveikata mums kaip visuomenei turėtų būti prioritetas, nes čia kalbame apie ateities kartą. Kiekvienas, bent kiek susidūręs su krizėmis, žino, jog laukimas tik pagilina problemą, nes ji įsisenėja ir pradeda graužti iš vidaus lyg koks puvėsis. Deja, vaikams ir paaugliams specialistų pagalbos iki šiol tenka laukti apie 3 mėnesius, o kartais ir visus pusę metų.
Siekdami įkurti penkis didelius vaikų psichikos sveikatos centrus, norime sutelkti kuo daugiau profesionalų vienoje vietoje, kurie reikiamą pagalbą suteiktų tada, kai jos reikia, o ne po ketvirčio metų. Noriu pabrėžti, kad tai nėra kokia nors konkurencija psichikos sveikatos centrams, o šią idėją palaiko Vilniaus universitetas ir Santaros klinikos, kuriose dirbantys specialistai supranta, jog pusės metų laukimas krizės akivaizdoje gali būti itin žalingas ir net pražūtingas mūsų vaikams bei paaugliams.
Siekiame kaip įmanoma labiau išplėsti ambulatorines, dienos centrų paslaugas ir kiek įmanoma labiau sumažinti brangių ir, kaip statistika rodo, nelabai efektyvių paslaugų stacionare. Drįsčiau netgi teigti, kad penkių didelių centrų idėja yra pagalba psichikos sveikatos centrams, o ne konkurencija. Juk vienaip ar kitaip visos pusės dirba dėl vieno tikslo – laimingo ir sveiko šalies jaunimo.
Planuose yra vienas stacionaras sunkiems atvejams, o kiti centrai dirbtų kaip dienos stacionaras, kuriame žmonės greitai ir efektyviai sulauktų reikiamų paslaugų. Tokiuose centruose būtų teikiama pagalba ir nuo narkotinių ar kitų psichotropinių medžiagų priklausomiems vaikams. Kaip žinia, tai tampa vis didesne bėda mūsų visuomenėje, todėl turime tai spręsti kaip įmanoma greičiau. Deja, kurti atskirus centrus konkrečiai šiai problemai mūsų šaliai yra per didelė prabanga, nes neturėsime tokio srauto, kad galėtume išlaikyti tokią įstaigą. Turime norą įkurti ir vaikų krizių ambulatorinį skyrių, tačiau ši idėja dar tebėra skaičiavimų stadijoje.
Opozicijos atstovai užduoda klausimą: iš kur paimsime specialistų. Na, atsakymas akivaizdus – specialistų mes turime pakankamai, tačiau jie išsibarstę visoje Lietuvoje, o nemaža jų dalis dirba per keturias darbovietes po 0,25 etato. Kitaip tariant, kiekvienoje įstaigoje po 10 valandų per savaitę! Per šį laiką galima priimti vos kelis pacientus, o daugumai jų tikrai neužteks valandos ar dviejų su specialistu. Psichologinė pagalba yra tęstinis procesas. Kita vertus, vaikų ir paauglių psichiatro specialybė nėra ta, į kurią veržte veržtųsi rezidentai. Vis dėlto, atsisakydami dalies ypač brangių stacionaro paslaugų, turime vilčių bent dalį tų laisvų lėšų panaudoti perskaičiuodami paslaugų įkainius. Tai leistų pritraukti naujų, jaunų specialistų, kurie padėtų mūsų šalies vaikams.
Panaši situacija susiklosčiusi ir su suaugusiųjų psichologais bei psichiatrais. Didelės eilės susidariusios ne tik pas valstybinėse įstaigose dirbančius, bet ir pas privačias paslaugas teikiančius gydytojus. Šiuo atveju norisi panaudoti klišę ir pasakyti, kad mažiau yra daugiau. Planuose – penki centrai vaikams su sukaupta puikių specialistų komanda, pajėgia realiai suteikti paslaugas čia ir dabar. Tebūnie turėsime mažiau centrų, tačiau gydytojai juose dirbs visu etatu ir galės greitai suteikti reikiamą pagalbą dvasinių ar emocinių sunkumų patiriantiems asmenims.
Yra duomenų, jog laiku patekus pas psichikos sveikatos specialistą medikamentinio gydymo prireikia kur kas rečiau. 80 proc. pacientų vaistų neprireikia, o likę 20 proc. dažnai būna sudėtingi atvejai (pvz., gili depresija ar rimti psichiniai sutrikimai), kur be vaistų išsiversti neįmanoma. Ten, kur specialistas atvažiuoja kartą ar du per savaitę, esminis pagalbos suteikimas vaikui ar suaugusiajam neįmanomas. Tai – imitacija.
Turime protokolus, kada siųsti greitąją medicinos pagalbą, o kada – ne. Mano įsitikinimu, tokie protokolai turi atsirasti ir psichiatrų bei psichologų bendruomenėje. Turime apibrėžti ir mokėti greitai identifikuoti, ar žmogui, kuris kreipėsi pagalbos į specialistus, reikia padėti čia ir dabar. Ne kiekvienas atvejis, kai žmogus kreipiasi į psichologus ar psichiatrus, yra krizinis, tačiau jei atsakymas teigiamas, neturi likti jokio savaitės ar mėnesio laukimo tam, kad būtų galima patekti pas specialistą. Asmeniui reikia padėti tuoj pat. Kiekviena valanda krizės atveju gali būti lemiama.
Dideli, centralizuoti psichikos sveikatos centrai bus svarbūs ne tik tais atvejais, kai prireiks skubios pagalbos psichologinės krizės atvejais. Jie vykdys kelia funkcijas: suteiks pirminę pagalbą, švies visuomenę ir užsiims postacionarine priežiūra. Planuojama, kad tokie centrai palaikys žmones, išėjusius iš įstaigų, teikiančių stacionarias psichiatrijos paslaugas. Tai svarbu, nes krizinis ir pokrizinis laikotarpis kiekvienam asmeniui yra labai jautrus. Reikia padėti pacientui neišsimušti iš vėžių, užtikrinti, kad jis gautų reikiamas paslaugas (pvz., specialisto konsultaciją). Tokia priežiūra gali padėti išvengti užsisukimo stacionaras–namai–stacionaras rate. Šiuo metu nėra specialistų, kurie prižiūrėtų stacionarą palikusius pacientus.
Atsiranda ir psichikos sveikatos specialistas, kurio tikslas yra šviesti žmones, suteikti informaciją apie kiekvienam gyventojui priklausančias paslaugas, nurodyti įstaigas, į kurias galima kreiptis. Toks specialistas rengs ir skaitys pranešimus įvairiose įstaigose, organizuos psichikos sveikatos stiprinimo veiklas, padės ugdymo įstaigoms identifikuoti vaikų psichikos sveikatos gerinimo ir stiprinimo poreikius.
Gydytojai pernelyg užimti, kad galėtų užsiimti dar ir prevencine, šviečiamąja veikla. Teoriškai galima prigalvoti papildomų užduočių psichologams ir psichiatrams, tačiau praktikoje naivu tikėtis, kad už uždarų durų jie tai ir darys.
Kitas aktualus klausimas, kylantis tiek gydytojams bei personalui, tiek opozicijai ir visuomenei, yra tokių centrų specialistų įkainiai. Šiai dienai tikslaus atsakymo neturime, tačiau faktas tas, kad sumažinus guldymo į stacionarą apimtis, mes turėtume daugiau resursų tiek ligoninių išlaikymui, tiek ir medikams. Dar kartą primenu, kad stacionarinės paslaugos yra brangios ir naujoji sveikatos reforma akcentuoja, kad kuo mažiau turėsime guldymų, tuo daugiau lėšų galėsime skirti įrangai, tyrimams bei specialistams išlaikyti. Toks reformos tikslas ir užduotis.
Guldyti pacientą į stacionarą kainuoja 4–5 kartus brangiau nei suteikti jam paslaugas ambulatoriškai. Tiesą sakant, puikiai suprantu iš kur kyla tas visuomenės nepasitikėjimas. Dažnai nutinka taip, kad vienoje vietoje taupome, mažiname paslaugų apimtis, bet kitoje vietoje jokio augimo nesimato, nes iššoka interesų grupės, kurios tuos papildomus pinigus pasiima. Būsiu atviras – mano ir visos komandos, dirbančios prie sveikatos priežiūros tinklo reformos, tikslas yra, kad taip nenutiktų.
Kai kalbame apie psichikos sveikatos klausimus, skaičiai rodo, kad žmonės yra linkę kreiptis ten, kur yra neutrali teritorija. Deja, tačiau sielos problemos vis dar yra gėda ir savotiška stigma, todėl gyventojai verčiau kreipiasi ten, kur jų nepažįsta. Tie keli dideli psichikos sveikatos centrai dar ir tuo pranašesni prieš sistemą, veikiančią dabar. Žmonės mieliau eis ten, kur geri specialistai ir kur niekam nerūpi, iš kokio miesto, miestelio ar kaimo tu esi.
Norėdami iš tiesų suteikti pagalbą, o ne tik ją imituoti, turime imtis griežtesnių priemonių, turėti aiškų protokolą ir jo laikytis. Pirmosios 72 valandos žmogui, patyrusiam krizę, yra lemiamos. Tai galioja tiek suaugusiesiems, tiek vaikams ir paaugliams. Turėti psichologinių sunkumų nėra gėda, nes tai – gyvenimo, kuris ne visuomet būna lengvas, dalis. Svarbu ieškoti pagalbos ir ją gauti laiku, o naujoji reforma padės tai užtikrinti. Nieko griauti neketiname.