Nors dar 2017 metais buvo žadama, kad vaikų reabilitacijos paslaugos bus prieinamos visose savivaldybėse, šiai dienai galime tik gūžčioti pečiais. Panašu, kad per kelerius metus situacija tik dar labiau pablogėjo, mat specialistų mažėja, o pas likusius eilės ilgėja. Bėda ta, kad visuomenė, kuriai neteko susidurti su tokiais fiziniais vaiko raidos sutrikimais, į tokias problemas žiūri tarsi pro pirštus: čia gi nieko, yra rimtesnių problemų.
Toks požiūris ir lemia mažus specialistų įkainius, kuriuos sunku padidinti, nes į kievieną milijoną turime milijoną prašytojų su savomis bėdomis ir įsitikinimu, kad viena ar kita sritis privalo būti prioritetinė. Mano, kaip vaikų psichiatro bei Seimo Sveikatos reikalų komiteto nario, užduotis yra iš tiesų paversti ankstyvosios vaikų reabilitacijos sritį prioritetu, nes čia kalbame apie mūsų ateities kartos sveikatą bei gerbūvį.
Šiuo metu svarbiausias dalykas yra peržiūrėti specialistų įkainius ir padaryti iš to atitinkamas išvadas. Galima turėti modernias, šaunias ligonines, tačiau jei nebus keliami atlyginimai specialistams, niekas neis ten dirbti. Matoma tendencija, kad atlyginimai tokiems specialistams auga, tačiau būkime realistai - sunku konkuruoti su privačiomis klinikomis.
Siekiant teikti kokybiškesnes ir platesnio spektro paslaugas nuspręsta atsisakyti idėjos turėti po ankstyvosios vaikų reabilitacijos centrą kiekvienoje savivaldybėje. Laikomės nuomonės, jog geriau turėti kelis centrus, bet tokius, kur vaikams su tėvais nereikės važinėti iš taško A į tašką B begalę kartų, o visas reikiamas paslaugas bus galima gauti vienoje vietoje.
Besipiktinantiems norėčiau priminti, kad esame mažėjanti šalis, todėl teikti tokias paslaugas kiekvienoje savivaldybėje būtų lėšų ir resursų švaistymas. Planuose yra turėti penkis regioninius ir du universitetinius centrus. Santaros klinikose duris taip pat atvers naujas korpusas raidos sutrikimų turintiems vaikams.
Tikimasi, kad penkiuose regioniniuose centruose bus teikiamos išplėstinės specialistų konsultacijos. Tai padėtų sumažinti krūvį Kauno bei Vilniaus medikams, mat dabar dėl tikslios diagnozės dažnai vykstama į šių miestų didžiąsias ligonines.
Vis dėlto, susiduriama su problema, kai tėvai neturi galimybių nuvykti su savo vaiku į sveikatos priežiūros centrą, todėl pykstama, kad ankstyvosios reabilitacijos taškų nėra kiekvienoje savivaldybėje. Laikausi nuomonės, jog svarbiau turėti kelis centrus, subūrusius geriausius savo srities specialistus ir modernią įrangą vietoje to, kad turėtume kelias dešimtis tuščių centrų, kuriuose nebūtų kam dirbti. Tai yra tas atvejis, kai mažiau yra daugiau.
Su naująja sveikatos priežiūros įstaigų reforma ateina ir kitas geras pokytis - aiškiai apibrėžta pavežėjimo paslauga, kuria galės pasinaudoti tėvai, neturintys galimybės viešuoju ar privačiu transportu nuvežti vaiko į ligoninę.
Ankstyvosios reabilitacijos paslaugos, skirtos palengvinti vaiko gyvenimą, dažnai turi būti kone išsikovojamos. Tėvai skundžiasi, kad jiems nesuteikiamos žinios, kokios tiksliai paslaugos priklauso jų vaikui ir kaip jas gauti, garsiai kalbama apie komunikacijos trūkumą, o kartais ir apie atmestiną gydytojų požiūrį. Ankstyvosios reabilitacijos specialistai savo ruožtu teigia, kad vizito metu suteikia tėvams visą reikalingą informaciją ir papildo, kad, esant poreikiui, galima kreiptis į savivaldybės Socialinių paslaugų centrą, kur darbuotojai konsultuoja apie vaikui priklausančias paslaugas ir lengvatas.
Mano, kaip Sveikatos reikalų komiteto nario bei vaikų psichiatro, pareiga ir didžiausias darbas yra paversti vaikų ankstyvosios reabilitacijos sritį prioritetu. Norėtųsi, kad niekam nereikėtų įrodinėti, kodėl klausos, regos, elgesio ir kitų raidos sutrikimų turintiems vaikams reikalingos kompleksinės sveikatinimo paslaugos. Juk mes čia kalbame apie augančią kartą, kuri kurs Lietuvos ateitį.
Kaip jau minėjau, didžiausia problema yra specialistų trūkumas. Kiekvienoje komandoje dirba net 7 skirtingi specialistai, o nesant, pavyzdžiui, ergoterapeuto or logoterapeuto, įstaiga negali gauti licencijos ir sudaryti sutarties su VLK (Valstybine ligonių kasa). Paprasčiau tariant, jei nėra bent vieno iš septynių specialistų, tokia komanda dirbti negali apskritai.
Didelė problema yra medikų, galinčių dirbti su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, trūkumas. Jų yra tiek mažai, kad didžiuosiuose miestuose net ir pas privačius specialistus savo eilės tenka laukti apie pusę metų. Didžiausias stygius jaučiamas Vilniuje - čia suvažiuoja vaikai iš dešimties aplinkinių savivaldybių, o tėra tik šešios komandos visiems pacientams.
Nors nuo 2022 m. balandžio visiems medikams bent 5-6 procentais pakelti atlyginimai, o kitais metais bus siekiama juos kelti dar 14 procentų, to vis tiek negana, kad būtų galima konkuruoti su biudžetiniu sektoriumi. Turime didėjančią infliaciją, turime pasipiktinusius profsąjungų narius ir dar aibę kitų bėdų, kurioms bandome rasti efektyvius sprendimus.
Kasmet išleidžiame dešimtis medikų, tačiau nemaža jų dalis pasirenka gyvenimą ir darbą užsienyje. Vis dažniau susimąstau, kad medikams būtų tikslinga įvesti taisyklę po mokslų bent kelis metus atidirbti Lietuvoje, valstybiniame sektoriuje. Dešimt metų mokesčių mokėtojai moka už daugumos jaunuolių mokslus, o galų gale puikiai paruošti specialistai emigruoja.
Tai - nepopuliarus sprendimas ir net diskusijų lygmenyje kelia daugybę aistrų, tačiau esama situacija yra gana prasta. Jeigu trūksta pilietiškumo, reikia galvoti kaip tai „įskiepyti“. Tiek mes, tiek mūsų vaikai priversti laukti ilgose eilėse, o sunkesnės ligos per tą laiką gali smarkiai progresuoti. Kai kalbame apie vaikų reabilitacija, turime turėti mintyje, kad tokiems vaikučiams reikalingas nuolatinis darbas su specialistais.
Tik rutina ir ilgalaikis, nepertraukiamas darbas gali padėti mažiesiems pacientams pagerinti jų gyvenimo kokybę. Bet kaip tai padaryti, jei nėra pakankamai medikų? Šis klausimas anksčiau ar vėliau turės būti atsakytas.