Linas Slušnys. Ko be Pitagoro teoremos vaikai išmoks mokyklose?

Ši idėja buvo pristatyta kaip psichikos sveikatos prevencinė programa ir tęsis nuo 1 iki 10 klasės. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, jog tam tikros vaikų ir jaunimo prevencinės programos vykdomos ir dabar, tačiau bėda su jomis tokia, kad jos nėra nuoseklios. Net geriausios programos neveiks, jei netaps įprasta, nuolatine praktika.

Dabartinis planas yra pradinukams gyvenimo įgūdžių pamokas integruoti į jau esamas, o vėlesnėse klasėse turėti bent jau vieną specialią, pažymiais nevertinamą pamoką, bent kartą per dvi savaites. Ilgainiui bus siekiama šią pamoką vesti kartą per savaitę.

Vis dažniau esame priversti kalbėti apie vaikų ir jaunimo žalingus įpročius: rūkymą, alkoholio bei kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Esu įsitikinęs, kad naujoji programa, vykdoma tęstinai, be jokių pertraukų, leis drastiškai sumažinti žalingų įpročių paplitimą ir augimą tarp šalies vaikų. Kodėl? Kuo daugiau žinai apie žalą, impulsus, kuo geriau atpažįsti emocijas, tuo lengviau atsilaikyti prieš bet kokią neigiamą įtaką.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenys rodo negailestingus faktus: maždaug 80 procentų rūkančiųjų pradeda rūkyti dar iki pilnametystės, o dabar tokios populiarios elektroninės cigaretės, nepaisant visų draudimų, vis tiek randa kelią į vaikų kuprines ir kišenes. Kita nemaloni statistika rodo, kad Lietuvoje maždaug penktadalis moksleivių yra bandę įvairių narkotinių medžiagų: nuo kanapių iki LSD ar kokaino.

Tačiau gyvenimo įgūdžių pamoka bus ne tik apie žalingus įpročius: ypač daug dėmesio bus skiriama patyčių temai, smurto, savižudybių prevencijai, emocijų atpažinimui ir valdymui. Planuose yra net mokyti vaikus suteikti pirmąją pagalbą ir stiprinti savo sveikatą. Be viso to norime ugdyti pilietiškus vaikus, kurie mokėtų tinkamai reaguoti nutikus ekstremaliosioms situacijoms. Vieniems mokslo metams reikės maždaug 7 milijonų eurų.

Stebiuosi, kai girdžiu mokytojų bei profsąjungos atstovų neigiamą nuomonę: mes tiek metų kalbame apie emocinio intelekto bei žmogiškųjų savybių ugdymą mokyklose, o kai jau turime finansavimą ir galimybę įdiegti tęstinę programą, esame priversti klausytis, jog mokykla ir taip ruošia gyvenimui.

Suprantama, kad visi pokyčiai yra sunkūs, ypač mokyklose: nėra pakankamai resursų ir laiko. Taip pat girdžiu ir tuos, kurie sako, jog tokių programų jau turėjome ir niekas nepavyko. Vis dėlto, kviečiu pastaruosius komentatorius pagalvoti apie tai, kiek laiko jos tęsėsi? Ar jos buvo nuolatinės, ar labiau tokios, kur vyksta kartą per ketvirtį? Štai jums ir atsakymas, kodėl iki šiol nepavyko.

Žinoma, kad asmenybę labiausiai formuoja šeima ir draugai, niekas neneigia to svarbos, tačiau toli gražu ne visi vaikai ir paaugliai turi privilegiją augti dorose, mylinčiose, į vaiko ugdymą rimtai žiūrinčiose šeimose. Specialistai, šią pamoką vadinantys nereikalingu krūviu, nepagalvoja apie tuos, kurie savo namuose ir bendruomenėje apskritai negauna jokių įgūdžių.

Dėjau visas pastangas ir jėgas, kad Lietuvos mokyklose atsirastų naujoji pamoka, nes tikiu, kad ilgainiui galime išugdyti kartą, kuri bus psichologiškai tvirta, nebijos reikšti savo emocijų ir atsispirti pavojingoms pagundoms.