Kadangi esu žmogus, mėgstantis analizuoti detales, peržiūrėjau, kiek ir kokių grasinimų mūsų partijos nariai pateikė. Išvados? Nieko stebuklingo nematau – viskas dėliojama tik faktais. Turėčiau pridurti, kad mūsų nuogąstavimų neneigia ir kolegos iš kitų partijų, nes mato tas pačias grėsmes. Tie pikti ar ironiški pasisakymai ateina iš bendruomenių, su kuriomis tenka susidurti važinėjant po Lietuvą.
Norime to ar nenorime, neigiame tai ar ne, rušistinis politinis maras vis tiek yra šalia mūsų. Tai valstybė, kuri jau seniausiai pasuko Šiaurės Korėjos krypties link. Tiesą sakant, net nežinau, ar ji kada nors buvo labai nutolusi nuo tokios ideologijos. Žvelgdamas atgal manau, mes patys buvome užsiliūliavę ir labai nenorėjome pripažinti, kad Rusija šaiposi iš mūsų bei naudojasi mūsų pinigais. Jie nuolatos vaidino savotiškus geradarius, leidžiančius kai kurioms įmonėms ateiti į jos rinką, parduoti ir kartais net gaminti prekes. To tam tikriems žmonėms užteko, kad patikėtų beribiu Rusijos gėriu.
Buvo momentų, kai tikėjome, kad toji šalis ateityje bus tokia kaip mes: joje atsiras daugiau demokratijos apraiškų, pagarbos šalims kaimynėms ir sumažės korupcijos šalies viduje. Kitaip tariant, naiviai galvojome, kad suveiks difuzijos dėsnis ir ta šalis pamažu, nors ir labai sunkiai, pradės keistis.
Deja. Rusijos valdžia naudojosi mūsų kvailumu ir nesugebėjimu logiškai įvertinti tam tikrų detalių. Paskutinis faktas – Aleksejaus Navalno mirtis kalėjime – dar vienas įrodymas, jog turime Lietuvoje ieškoti pačių greičiausių sprendimų, jeigu nenorime pradėti pūti iš vidaus, mirti ar tiesiog bijoti okupantų. Tikrai nebuvau beatodairiškas A. Navalno gerbėjas, mat jis taip pat savyje dar turėjo tam tikros nepagarbos mažoms, finansiškai silpnesnėms tautoms. Tačiau turėkime galvoje, kad net žmogus, kuris yra savo šalies fanas, pagal rušistinės politikos ideologiją turi mirti, nes yra pavojingas.
Kada buvo metas sunerimti? Na, turėkime omenyje tai, kad pastaruosius dvidešimt metų Rusija labai nuosekliai didino ir tebedidina savo karinius pajėgumus, intensyviai augina karo pramonę. Visi žinome, kad filme pamačius ant sienos kabantį šautuvą, jis kažkuriuo momentu turės iššauti. Ką jau ten, gal net laukiame, kada ir kaip tai įvyks.
Europa ir NATO matė šiuos faktus ir galimas grėsmes, bet vietoje savo karo pramonės kai kurios Europos šalys mielai plėtė ekonominį bendradarbiavimą su režimu, suteikdavo vis daugiau galimybių sėdėti kartu su sprendimus priimančiomis šalimis ir net klausydavo jų kalbų, kurios neretai virsdavo grasinimais. Grasinimais, kaip negalima nieko eskaluoti, nes taip bus sugriauta pasaulio taika. Rušistiniai politikai mokėjo naudotis Europos ir net JAV milžinišku noru justi saugumą. Taikoje auga jau trečia karta ir vis sunkiau suprasti, kas yra karas ir kaip jis gali bet kurią sekundę ateiti į kiekvienus namus. Rusai žinojo ką daro. Jie tuo naudojosi.
Šalis agresorė plėtė savo karines pajėgas į kitas šalis, prisidengdama įvairiomis privačiomis kompanijomis. Kone labiausiai išgarsėjusi „Wagner“ buvo tik viena jų, bet tokių privačių karinių bendrovių dar ir šiandien yra ne viena. Dabar jos tik labiau pasislėpusios. Visa tai žinojo ir matė Europos žvalgyba bei NATO. Žinojo, bet karo pramonė nepajudėjo iš vietos. Tas pats režimas mielai kūrė mums fantaziją apie tai, kad niekas niekuomet Europos neužpuls ir nereikia pergyventi. Reikia tik jokiu būdu nedidinti karinių pajėgumų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, negaminti jokios sunkiosios ginkluotės, nedidinti karių skaičiaus. Kam visa tai? Tik neerzinkite mūsų ir tuomet mes jūsų neliesime.
Rušistai kažkuriuo momentu gal net patys tikėjo, kad jų ginkluotės bandymams, karių pasirengimui ir savęs išbandymui užteks kelių Afrikos šalių diktatūrų, kelių teroristinių grupuočių pasaulyje ir puikių santykių su Kinija. Bet čia reikia visiems priminti tų pačių rusų folklorą apie auksinę žuvelę – neužteko jiems to, ką turi. Apetitas kyla bevalgant, tad užsinorėjo valdyti jau visą pasaulį. Dabar putinas turbūt jau nori būti ne tik žemės, bet ir jūrų valdovas.
Pasaka pamažu pradėjo virsti realybe: Sakartvelo užpuolimas, Krymas, Doneckas ir jau vėliau bandymas greitai sutvarkyti Ukrainą. Šalia – aiškūs pareiškimai, ko negali daryti Europa, iki kurios vietos turi atitraukti savo karines pajėgas, tarsi vėl bandant pasakyti, kad tas jūsų NATO penktasis straipsnis tegul galioja, bet Baltijos šalyse nieko neturi būti. Tikriausiai turėtume padėkoti, kad nepaprašė dar ir europinių pasų galiojimo panaikinti ar neuždraudė lankytis po Vakarų šalis. Kol kas.
Viso to nevertinome rimtai, nes norėjome gyventi gražiau, prabangiau ir ištaigingiau. Karo pramonė ir užsakymai jai – tai nemenkas socialinės gerovės stabdis. Šis paskutinis sakinys yra tipinis kaimyninės šalies agresorės naratyvas! Suomija, Švedija, Norvegija ir Šveicarija su savo ginkluotųjų pajėgų aprūpinimu ir gyvenimo kokybe rodo visai priešingą pavyzdį. Gali turėti solidų laivyną, įspūdingą eskadrilę ir puikiai gynybai pasirengusią kariuomenę ir tuo pat metu – vieną aukščiausių pragyvenimo lygių visame pasaulyje. Tiesiog reikia viską daryti nuosekliai, ilgai ir galvoti, kaip viskas valstybėje turi būti sudėliota, kad atėjus dienai X visi būtų pasirengę veikti ir gintis, o ne panikuoti, blaškytis ar bėgti ieškoti pagalbos kitose žemėse.
Kalbėdami apie karo grėsmes šiandien mes turime tiesiog įsisąmoninti, kad mums reikės susikaupti ir dalį savo gerovės perkelti karo pramonei. Beje, tai nereiškia, kad taip būtinai skurdinsime kitas sritis, tikrai ne. Karo pramonėje dirbs mūsų žmonės, ją aptarnaus irgi mūsų piliečiai. Tik tiek, kad kurį laiką teks ieškoti resursų toms paslaugoms išplėsti ir padauginti kelis kartus. „Kuris laikas“ gali užtrukti apie dešimt–penkiolika metų. To gali pakakti kaimynui parodyti, kad mes nebeklausome jo sekamų pasakų, ir suvokti, jog mūsų tikslas yra jį palikti prie suskilusios geldos. Tokiu atveju agresorė gal jau pagalvotų, ar verta veltis į tokią kovą, kurios apimtis bus dešimtis kartų didesnė už tai, ką dabar matome Ukrainoje.
Kalbėdami apie karo grėsmę mes nenorime nieko gąsdinti. Tiesiog skubiname įvykius, bandome pasivyti prarastą laiką ir parodyti visai Europai, kad jau nebėra kada svarstyti. Keista, bet čia turime padėkoti Donaldui Trumpui. Kad ir kaip keistai skamba jo retorika ar erzina kalbos, būtent jis verčia Europą galvoti apie nuosavos gynybos sistemos vystymą. Ir, beje, jis neneigia, kad, jeigu visi laikysimės susitarimų, jis mielai prisidės savo karinėmis pajėgomis. Retorika skaudi, bet gal tai tik į gera mums patiems?