Daugiau nei pusę savo gyvenimo dirbau vaikų psichiatru ir per konferencijas ar susitikimus su kolegomis tekdavo klausytis gana nemalonių komentarų. Nemanau, kad atsidavusius medikus jie žeidžia, tačiau nei tuomet, nei dabar nemanau, kad vaikų ligų specialistai yra kažkokia žemesnė kasta. Anaiptol. Rasti bendrą kalbą su mažaisiais pacientais reikia ypatingų įgūdžių ir empatijos, o britai apskritai mėgsta sakyti štai tokią frazę: „Jei susikalbi su vaikais, susikalbi su visais“.
Pradėkime nuo pirmosios grandies. Nuo tada, kai buvo sumanyta stiprinti šeimos gydytojo instituciją, pediatrai savarankiškai dirbti negali, jie turi būti šeimos gydytojo komandos nariu. Šeimos gydytojai, kad ir kokie puikūs specialistai bebūtų, neturi pakankamai žinių tiek apie suaugusiųjų, tiek apie vaikų ligas.
Visa ydinga sistema privedė mus iki to, kad nebeturime pediatrų arba jų labai trūksta, dalis jų persikvalifikavo. Pamatę, kad po šeimos gydytojo institucijos sustiprinimo nebegalės dirbti savarankiškai, kai kurie studentai nusprendė pediatrijos rezidentūros nebesirinkti visai. Tai tapo nepatrauklia specialybe. Tačiau situacija šiuo metu tokia, kad į priėmimo skyrius pastraisiais metais kreipiasi vis daugiau tėvų su vaikais, mat mažieji tinkamos priežiūros ir tikslios diagnozės pirminiame lygmenyje nebesulaukia.
Kaip žmogus, kuris daugelį metų dirbo su vaikais, galiu pasakyti, kad tiek vaikų psichinė, tiek fizinė sveikata reikalauja atskiro pasiruošimo bei specifinių įgūdžių. Vis dėlto, kiekvieną kartą bandant kalbėtis su kolegomis apie pediatrijos ir vaikų psichiatrijos svarbą bei požiūrį į kitus vaikų ligų specialistus, sulaukiu kreivų žvilgsnių: dažnas nesupranta, dėl ko apskritai keliamas toks klausimas.
Atrodo, kad ir visuomenė nesuvokia, jog pediatrija yra viena svarbiausių medicinos sričių: jei apleidžiame vaikų ligas, galime pamiršti apie valstybės ekonominį augimą. Nuo ankstyvosios vaiko sveikatos priežiūros priklauso kaip vaikas vystysis, ar bus sveikas, kokia bus jo fizinė ir psichinė būklė. Gal ir skamba ciniškai, tačiau kas mokės mokesčius, jei didžioji visuomenės dalis bus neproduktyvi?
Privalome investuoti į vaikų fizinę ir psichinę sveikatą nuo pat mažų dienų. Abi šios dalys sudaro visumą, kuri nulemia tolimesnę vaiko raidą ir net ateitį. Kartu su šiuolaikinėmis technologijomis atsirado iki tol mažai matytų bėdų. Vaikai vis dažniau būna hiperaktyvūs, turi dėmesio ar kitokių raidos sutrikimų, kenčia nuo netaisyklingos laikysenos, turi problemų su regėjimu. Šios būklės, jei į jas nežiūrima pro pirštus, yra kontroliuojamos ir netrukdo gyventi įprasto gyvenimo, tačiau kaip laiku gauti pagalbą, jei pediatrų, kurie ligas užčiuoptų vos joms pasirodžius, beveik nebėra?
Prezidentas savo metinėje kalboje paminėjo, kad vaikai savo eilės pas vaikų raidos specialistus laukia 4 mėnesius ir daugiau. Dar pridūrė, kad tai yra nenormalu. Kaltinti galime visada, tačiau ši situacija nebus išspręsta tol, kol gydytojai po mokslų kels sparnus ir išvyks iš Lietuvos. Vietoje neapčiuopiamų kaltinimų reikia kuo skubiau galvoti kaip motyvuoti likti jaunuosius specialistus dirbti čia, savoje šalyje.
Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimas vaikams taip pat šlubuoja. Blogiausia, kad problemos šaknys dygsta medikų bendruomenėje – jei esi vaikų psichiatras, į tave žiūri tarsi į antrarūšį. Tie antrarūšiai psichiatrai gelbėja vaikus nuo depresijos, nerimo, valgymo sutrikimų, padeda atsitiesti fizinę ir seksualinę prievartą patyrusiems jaunuoliams, diagnozuoja ir suteikia pagalbą vaikams, turitintiems bipolinį sutrikimą ar šizofreniją. Psichikos sveikatos tema ir taip yra be galo jautri, turinti gilią stigmą o vyšnią ant torto uždeda patys pirmarūšiai kolegos, kurie nepraleidžia progos pasakyti: „Ai, tu gi vaikų gydytojas“, tarsi toks karjeros kelias būtų kažkuo prastesnis.
Skirstymas į tikrus ar netikrus gydytojus glumina, nes gyvename globaliame pasaulyje, kur matome, kaip tvarkosi kitos šalys. Daugumoje Europos šalių pediatrija ir vaikų psichiatrija laikoma prioritetine sritimi, nes be sveikų vaikų jokia valstybė neturi ateities. Pavyzdžiui, 2020 metais Didžiojoje Britanijoje atlikta 295 pediatrų apklausa parodė, kad per pastaruosius 20 metų ženkliai sumažėjo šios profesijos stigma, pagerėjo jų darbo sąlygos, ženkliai didėjo atlyginimai.
Didžioji problema ta, kad pas mus už pediatrus ir vaikų psichiatrus sprendžia žmonės, kurie nieko bendro su šiomis sritimis neturi. Taip gydytojai, kurie apie vaikų ligas bei sutrikimus mokosi ilgus metus, lieka užribyje be galimybės pasakyti savo nuomonę. Koks specialistas gali norėti dirbti tokiomis sąlygomis? Teisingai, joks.
Nieko tokio, mūsų specialistai randa išeičių. Lietuvoje paruošti pediatrai ir vaikų psichiatrai išskėstomis rankomis laukiami užsienyje ir vertinami kaip ypatingai kvalifikuoti, puikiai parengti gydytojai. Kodėl vis dar nemokame įvertinti to, ką turime? Ar tikrai esame metai iš metų pasiryžę mokėti už mokslą žmonių, kurie baigę universitetą pakels sparnus?
Požiūris į gydytojus, dirbančius su vaikais, pasimato ir vertinant atlyginimų dydžius. Palyginikime pediatrą ir šeimos gydytoją: vaikų ligų specialistas visuomet uždirbs mažiau. Tiesa, situacija pamažu keičiasi, tačiau labai iš lėto.
Grįžkime prie sustiprintos šeimos gydytojo institucijos. Šeimos gydytojai, kuriems primesta rūpintis tiek senjorais, tiek ir kūdikiais, supranta, kad skirtingo amžiaus pacientams reikalingas skirtingas gydymas, visiškai kitokios vaistų dozės, tačiau krūviai tokie, kad sunkiai įmanoma suspėti įsigilinti į kiekvieną situaciją individualiai. Žinoma, trūksta ne tik laiko, trūksta ir žinių, kurių pedatrai ir vaikų psichiatrai semiasi ne pusę metų (tiek trunka vaikų ligų kursas būsimiesiems šeimos gydytojams), o kelerius metus.
Šeimos gydytojai, kad ir kokie puikūs specialistai bebūtų, negali susekti kiekvienos naujienos, vienodai kokybiškai padėti tiek kūdikiui, tiek senoliui, nes gydytojas – ne kompiuteris, todėl žinoti visko negali. Be to, tai yra papildomas šeimos gydytojo apkrovimas, kurio būtų galima išvengti, grąžinus galimybę pediatrams dirbti savarakiškai. Savarankiškas darbas grąžintų ir prarastą autoritetą šiai specialybei.
Didžiuosiuose Lietuvos miestuose vaikų sveikata vis dar rūpinasi pediatrai, tačiau rajonuose tėvai priversti savo mažuosius vesti pas šeimos gydytoją. Pediatrai jau kelintus metus bando išsikovoti teisę ir vėl dirbti savarankiškai, o ne šeimos gydytojo komandoje. Vieni jie dirbti negali, nes Ligonių kasos nekompensuoja pediatro paslaugų.
Didžiausia problema ta, kad mes, kaip tauta, mylime vaikus, tačiau nežiūrime į juos kaip į lygiaverčius piliečius. Kol tai nepasikeis, tol vaikų ligų specialistai ir toliau bus laikomi antrarūšiais. Kol kas ruošiame medikus užsieniui. O kada pradėsime ruošti juos savos šalies vaikams?