Opozicijos lyderiai nerimsta, o per interviu vienam ar kitam portalui pabrėžia kaip, anot jų, G. Landsbergis nesusitvarko su savo postu bei esama situacija. Sumeta viską vienon krūvon: ir Kaliningrado tranzitas, ir Taivano palaikymas, taip užsitraukiant Kinijos nemalonę. Kinams toks išsišokimas lyg koks šaltas dušas: kaip kažkas gali nesirinkti milžiniškos ir galingos valstybės pusės?

Noriu pastebėti, kad Kinija mums nėra ir neturi būti rodiklis. Taip, mes neturime lustų, neturime naftos ar milžiniškų gamyklų, tačiau esame stipri valstybė, kuri privalo palaikyti kitas šalis, kurios nori gyventi nepriklausomai. Taip, kaip kažkada laisvai gyventi norėjome ir mes.

Pabrėžtina dar ir tai, kad Kinija daro viską priešingai nei likęs pasaulis. Kol mes Europoje mažiname taršą, mažiname plastiko sunaudojimą, Kinijai tai nė motais. Jokių susitarimų ši šalis nesilaiko ir į aplinką išmeta daugiau teršalų nei visos išsivysčiusios šalys kartu sudėjus. Skaičiai yra stulbinantys. Akivaizdu, kad šalis-milžinė negalvoja apie rytdieną, o gyvena šia diena, kuri gali visam pasauliui gali baigtis tragiškai.

Žodžio laisvės ar demokratijos Kinijoje taip pat nėra, ji imituojama, o verslus valdo tik žmonės, susiję su partija. Ir jei kas kalba apie Kinijos „laisvą rinką“, tai rodo absoliutų asmens nesuvokimą, kas yra kas. Laisvos rinkos ten egzistuoja tiek, kiek patogu partijos lyderiams ir kiek patogu tai išnaudoti pasaulio mastu.

Daugelis Europos politikų, tarp jų ir mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, puikiai supranta, kad pasiekėme tašką, iš kurio privalome vaduotis. Europai reikia susigrąžinti gamybinę galią. Kuo daugiau jos turėsime, tuo labiau susilpninsime Kiniją, nes pagaliau nustosime viena ranka maitinti, o kita – glostyti ir kišti pinigus. Visi dabartiniai Kinijos veiksmai Taivane ir aplink jį rodo vieną dalyką: ateis diena, kai jie suvalgys Taivaną, o kieno eilė bus paskui? Ties Taivanu jie nesustos.

Mano įsitikinimu, ES turi turėti bendrą poziciją ir siekti maksimaliai susilpninti Kiniją. Gabrieliaus Landsbergio žingsniai yra drąsūs, geri ir džiaugiuosi, kad jie pagaliau pradėti daryti. Opozicija sako, kad su tokia valstybe kaip Kinija nepakariausi, bet ar kas nors kariauja? Ne. Tiesiog yra sakomas griežtas STOP agresyviai šaliai, kuri gyvena iš mūsų pinigų, teršdama aplinką ir agresyviai besigviešdama aplinkinių teritorijų.

Turėti aiškią užsienio politikos kryptį nėra pretekstas interpeliacijai. Politikų nuomonės gali nesutapti, tačiau kaišioti pagalius į ratus savo kolegoms, kai daromi drąsūs, neeiliniai sprendimai, yra tiesiog neatsakinga.

Kitas momentas, dėl kurio virte verda aistros, yra Kaliningrado tranzitas. Pabrėžiu, kad nei vienas žingsnis šiuo klausimu nėra daromas be Europos Sąjungos žinios ir be jos leidimo. Tranzito mes nevaldome, tad visi priekaištai ministrui yra nepagrįsti. Liepos 13 dieną, po ilgų svarstymų, Europos Komisija leido Rusijai per ES teritoriją (t. y. Lietuvą) gabenti tam tikras prekes į Kaliningradą su sąlyga, kad krovinys nebus naudojamas kariniams tikslams.

Taip, sutinku, kad toks situacijos posūkis yra pralaimėjimas, tačiau to valdyti mes negalime. Tai susitarimas tarp ES, Rusijos ir kitų šalių, o pats tranzitas yra griežtai prižiūrimas. Lietuva turi laikytis taisyklių. Kita vertus, yra numatyta metinė kvota. Kas bus, kai Rusija ją išnaudos?

Rusai nemoka paskirstyti resursų, susidėlioti, ką ir kaip daryti, tad net neabejoju, kad kvota bus išnaudota greičiau nei praeis metai. Ką tada darysime? Atsakymas paprastas: laikysimės taisyklių. Čia nėra užsienio reikalų ministro klausimas, čia savigarbos klausimas ir taip pat klausimas visai Europos Komisijai.

Kartais tikrai atrodo, kad kitų Europos šalių lyderiai nesupranta, kas per valstybė yra Rusija, nesuvokia, kodėl Baltijos šalys stengiasi maksimaliai atsiriboti nuo bet kokio kontakto. Net ir po daugiau nei trisdešimties metų mes turime randų, turime didžiulę baimę grįžti laiku atgal į santvarką, kurioje nebuvo gryno oro, nebuvo laisvės.

Europos Sąjunga per daug leidžia važinėti priešui per Lietuvos teritoriją. Tokie sprendimai leidžia Rusijai kvėpuoti, o kol kas šaliai agresorei to ir tereikia. Pas mus rusai važinėja laisvai, o kaip Ukraina, kurioje, beje, vis dar vyksta karas? Rusai užblokavo ir uždarinėjo visus kelius, paliko žmones be vandens, maisto, elektros ir kitų būtinųjų išteklių. Rusams taip elgtis galima, o mes savo ruožtu turime leisti jiems po mūsų teritorija laisvai vežioti prekes į Kaliningradą ir iš jo. Juk tai yra absurdas.

Žinoma, rusams taisyklės niekada negaliojo. Jų moto visada buvo ir tebėra: „Aš darau vienaip, o jūs laikykitės taisyklių“. Tiesą sakant, jei būtų mano valia, Rusijos tranzito per Lietuvos teritoriją neliktų iš viso. Deja, tokių galių neturiu, be to, esame didelės sąjungos dalis, todėl laikomės bendrų taisyklių.

Kolegos iš opozicijos sako, kad Seimo rudens sesija bus pasitikta su užsienio reikalų ministro interpeliacija. Dar sako, kad ministras savo kone kiekvienu pasisakymu ar žingsniu rodo nekompetenciją, o jo veiksmai atnešė daugiau žalos nei naudos. Nesuprantu, kodėl opozicijai atrodo, kad geriau sėdėti tyliai, suglaudus ausis, nei turėti savo nuomonę.

Na ir kas, kad esame maži, na ir kas, kad negalime varžytis su Kinija. Lietuva turi savų interesų ir, mano nuomone, G. Lansbergis juos puikiai atstovauja.