Jei jau visai nuoširdžiai, šių jaunų, ryžtingų žmonių drąsa man paliko didžiulį įspūdį. Jų išreikštos mintys ir pasiūlymai aiškiai parodė, kad mūsų jaunieji medikai nori gyventi kitokioje sistemoje. Kokios sistemos jie siekia?
Pirmiausia jie nori dirbti ten, kur orus, įgūdžius ir profesijos svarbą atitinkantis atlyginimas būtų norma, o ne privilegija. Dar jie nori likti tėvynėje, dirbti Lietuvos žmonėms. Jie siekia pagarbos šiai ypač svarbiai profesijai ir griežtai sako, kad „papildomos“ įplaukos iš pacientų yra ne pagyrimas, bet įžeidimas. Ir siekdami išsakyti visus savo nuogąstavimus bei lūkesčius tie jauni ir drąsūs žmonės drąsiai susodina pokalbiui visus svarbiausius asmenis, sprendimų priėmėjus ir verčia galvoti šia kryptimi bei imtis veiksmų.
Vasario 11 dienos šeštadienis buvo tikrai įdomus ir žavus ypatingu vieningumo jausmu, kuris buvo justi nepaisant įkaitusios politinės atmosferos dėl būsimų rinkimų. Tiesą sakant, šis komentaras yra ne apie ditirambus jaunimui ar pasigėrėjimą nuostabiai praleistu savaitgaliu, bet apie tai, jog sutelkus labai plačią bendruomenę dėl susitarimo, ima ryškėti tendencijos ir galimi sprendimai. Žinoma, jos nebūtinai patiks šiuos pokyčius bandantiems pradėti jauniesiems medikams.
Nacionalinio sveikatos susitarimo pirmojo susitikimo kertinis žodis buvo „prevencija“. Įvairios grupės pačiuose įvairiausiuose pokalbiuose prevencijos klausimą kelia į pirmą vietą. Tai tikrai puikus reiškinys, kuriam prieštarauti sunku, gal net neįmanoma. Bet štai čia mes susidursime su kitu fenomenu.
Prevencija, jeigu jau kalbame apie ją nuo pirmojo vaiko įkvėpimo iki pat senatvės, yra susijusi su švietimu, sveikatos raštingumu ir asmeninės atsakomybės už savo sveikatą ugdymu. Vadinasi, mūsų visos pastangos turės būti nukreiptos ne į sveikatos priežiūrą, o į švietimą.
Tarsi viskas yra gerai ir turėtume tuo džiaugtis, bet čia iškyla labai rimtas klausimas: ar jaunieji medikai tikrai nori tokios krypties? Ją pasirinkus, mums pirmiausia reikėtų peržiūrėti egzistuojantį Nacionalinį švietimo susitarimą, o po to turėtume susitaikyti su mintimi, kad mums reikės vis mažiau brangių medicinos paslaugų ir, savaime aišku, medikų.
Judant tokia kryptimi mums reikia būti pasirengusiems ne didinti medikų skaičių, o gausinti mokytojų šeimą, kuri būtų pasirengusi mokyti vaikus apie sveikatą ir kaip ja tinkamai rūpintis. Taip pat labai reikės itin gerai savo darbą išmanančių, puikiai parengtų visuomenės sveikatos specialistų, bet kur kas mažiau chirurgų, terapeutų ir kitos pakraipos medicinos specialistų.
Dar vienas įdomus elementas, į kurį teko atkreipti dėmesį, yra tai, kad diskusijose dominuoja kalbos apie technologinį šuolį, kurio visi laukia medicinoje. Vieni tai suvokia kaip pagalbą gydytojui išrašant receptus ir procedūras (noriu pabrėžti, kad pagalbą, o ne trukdymą, kaip neretai vyksta dabar). O kiti jau mato viziją, kiek ir kokių darbų galės atlikti dirbtinis intelektas, šiuo metu taip aktyviai plėtojamas visame pasaulyje. Pastaruoju atveju susitarimo iniciatoriams tokia kryptis nebūtinai yra palanki, nes plečiant dirbtinio intelekto pasiekiamumą ir galimybes savaime mažės medikų poreikis.
Jeigu nereikėtų dėl ko nors tartis, galėčiau net teigti, kad visos šios kryptys yra esminės. Gal tokia ir turi būti susitarimo esmė. Tarkime, mes suprasime, kad geriau turėti tik šimtą per metus parengtų medikų, tačiau jie turėtų puikiai apmokamą darbą, puikias kompetencijas, kurios tenkintų tiek pacientus, tiek paslaugų užsakovus. Gal mes tuomet pagaliau suprastume, kad mokyklose reikia ne vadovautis šūkiu „pirma matematika, o paskui jau visa kita“, bet atvirkščiai – „pirma sveikata ir saugumas, o tada jau tikrai turėsime ir matematiką.“
Visame pasaulyje medicina brangsta ir tai vyksta dideliais tempais. Kodėl? Atsiranda vis rimtesnių technologijų, šalia kurių veikia milžiniškos industrijos, kurios taip pat turi viltį, jog tai atsipirks. Brangsta dar ir dėl to, kad medicinos kelią pasirinkusiems jaunuoliams keliami vis didesni reikalavimai: jų galvos turi priimti greitus, svarbius sprendimus, lemiančius žmogaus gyvybę.
Iš kitos pusės, medikų sprendimai ribojami paslaugų užsakovų (Lietuvos atveju – Valstybinės ligonių kasos), kurie nėra pasirengę čia ir dabar mokėti už tai, kad gydymo įstaigose atsirastų pačios naujausios technologijos. Kaip gydytojas žino, kas galima dabartiniame pasaulyje gydymo srityje, taip valstybė žino, ką ji gali šiandien duoti. Turėsime rasti kelią, kaip šiuos du elementus suderinti ateityje, kad nė viena pusė nesijaustų kalta arba kaltinama. Bet čia mes grįžtame prie to paties: kad kaltinimų nebūtų, irgi reikia švietimo.
Ateitis tikrai parodys, ar tik Nacionalinis sveikatos susitarimas nevirs Nacionaliniu švietimo susitarimu. O gal jaunieji medikai bus tokie drąsūs, kad paskelbs bendrą Nacionalinį sveikatos ir švietimo susitarimą? Nekantrauju pamatyti.