Linas Linkevičius. Tiems, kurie „nežino, ką daro“

Daug jau buvo diskutuota apie sausio 13 d. vykusį mitingą, kurio metu tradiciškai norėta pagerbti aukų atminimą. Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio renginio metu buvo švilpiama ir kitaip triukšmaujama. Vertinimų buvo įvairių, bet akivaizdu, kad pateisinančių tokį protestuotojų elgesį buvo mažuma. Teigiantys, kad protestavo ne prieš aukas, o prieš dabartinę valdžią, vargu ar įtikino, kaip ir sunkiai pavyktų įtikinti, jai kas nors į laidotuves ateitų su būgnais ir švilpukais, teigdami, kad nereiškia nepagarbos velioniui, tik protestuoja prieš kai kuriuos laidotuvių ceremonijos dalyvius.

Nesiimsiu šį kartą analizuoti, kas ir kaip elgėsi iš politikų: kas kurstė, kas toleravo ar tiesiog, kaip jau yra įpratę, mėgino pasinaudoti situacija. Labai tikiuosi, kad rinkėjai, atėjus laikui, įvertins. Vidaus politikoje nuolat vyksta įvairūs „viražai“, bet šiuo atveju tai jau ne viražai ir ne vien tik vidaus politika.

Esame nepriklausomi jau virš 30 metų, bet retai prisiverčiame pažvelgti į save iš šalies. Ne tik, ar gražiai atrodom ir apskritai kaip atrodom. Turėtume vertinti tarptautinių įvykių kontekste, ypač, jei tai tiesiogiai susiję su Lietuva.

Agresyvūs ir pastaruoju metu vis labiau įžūlūs Rusijos veiksmai metė iššūkį ne tik Ukrainos suverenitetui, bet visai Pasaulio ir Europos saugumo architektūrai. Ji siekia ne tik neutralizuoti NATO, bet ir grąžinti Molotovo-Ribentropo laikų pasaulio padalinimo schemas ir tam tikslui mobilizavo visą arsenalą hibridinių veiksmų, kurie dažnai primena „vadovėlinius“ KGB metodus.

Turbūt neturėtų stebinti, kad kurstydama įtampą viename iš regionų, Rusija siekia destabilizuoti ir kitaip kelti sumaištį visur, kur tai gali būti naudinga. Tam tikslui gali pasitarnauti vadinamoji „penktoji kolona“. Po antrojo pasaulinio karo taip imta vadinti įvairius provokatorius ir diversantus, kurie, kylant išorės pavojui, padeda kelti sumaištį ir įvairiais būdais mėgina destabilizuoti situaciją šalies viduje.

Nemanau, kad tokie metodai būtų veiksmingi Lietuvoje, kuri, mano nuomone, yra pakankamai atspari tokiam veikimui. Bet lygiai taip pat nemanau, kad tokių mėginimų bus atsisakyta.

Todėl šioje tikrai ne eilinėje ir gana įtemptoje tarptautinėje situacijoje turėtumėme atidžiau vertinti tai, kas vyksta.

Kritikuoti valdžią visada yra už ką ir ją kritikuoti būtina, nes kitaip neįsivaizduojama demokratinė valstybė, tačiau neturime tapti tokiais, kurie, cituojant Bažnyčios hierarchus, „nežino, ką daro“. Tiesiog kviesčiau nepadėti tiems, kurie žino, ką daro. Prie tokių priskirčiau ne tik panašių „protestų“ organizatorius, bet ir grupelę niekam neatstovaujančių „piliečių“, kurie būtent dabar „susiorganizavo“ vykti į Minską, kad nusilenktų diktatoriui ir papiltų vandens ant jų sukamo propagandinio malūno.