Teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad tos nomenklatūros vertinimai, žvelgiant iš šių dienų, stipriai prasilenkia su realybe. Išryškinami tik ideologiniai aspektai, bet jie tikrai nebuvo vieninteliai. Tiesa ta, kad talentingas mokslininkas ar vadovas negalėdavo tikėtis bent kiek reikšmingos karjeros, jei turėjo artimų giminių Vakaruose, jei tarp giminaičių buvo tremtų į Sibirą. Pavyzdžiui, mano klasės auklėtoja ir fizikos mokytoja daugelio vertinimu būtų galėjusi tapti žymia mokslininke, bet, kadangi jos brolis buvo kunigas, vilčių siekti mokslininko karjeros nebeliko. Beje, tas kunigas tapo mano krikštatėviu. Jei faktas būtų tapęs viešai žinomas, mamai būtų buvę neįmanoma toliau, kaip iki tol, vadovauti vidurinei mokyklai.
Jei žmogus nepriklausė komunistų partijai, karjeros perspektyvos taip pat nebuvo labai džiugios. Bet tai nebuvo vienintelis kriterijus. Jei biografija „partijos prožektorių šviesoje“ būdavo „švari“, dar visai nereiškė, kad toks pilietis taps kokiu nors reikšmingu vadovaujančiu asmeniu. Tam vis tik reikėjo gabumų, talento, žinių. Nomenklatūrinė sistema nepraleisdavo visokių išsišokėlių, juokdarių. Pavyzdžiui, Kauno meru toje iš tiesų ydingoje daugeliu požiūriu sistemoje niekada gyvenime nebūtų tapęs toks Vytautas Šustauskas.
Žodžiu, agituoti už nomenklatūrą tikrai nesiruošiu, tik kviečiu susimąstyti, kaip čia atsitinka, kad mūsų demokratinėje ir skaidrioje sistemoje kartais į valdžią patenka ne tie, kurie moka ir sugeba dirbti, o tie, kurie moka gražiai ir įtaigiai pakalbėti. Ne vieną Seimo kadenciją mūsų rinkėjai atsigręžė į politikus, kurie atrodė lyg gelbėtojai ar mesijai iš šalies. Vėliau pasirodydavo, kad įspūdis smarkiai prasilenkia su realybe, bet jau būdavo vėlu ir žmonės puldavo ieškoti kitų gelbėtojų.
Matyt, vienintelė išeitis ir receptas šio proceso kokybei užtikrinti – laikas, branda, politinių partijų elito formavimas. Jei politinė partija, laimėjusi tam tikrą mandatų skaičių rinkimuose, tiesiog neturi tinkamų žmonių užimti „jai priklausančius“ pagal kvotą vadovaujamus postus – kenčia pati valstybė. Teigti, kad kenčia dėl demokratinės rinkimų sistemos, matyt, būtų per stipru. Kenčia dėl politinių partijų atsakingumo stokos. Vienadienės, tik rinkimams sukurtos partijos niekada nesukurs kokybiško produkto. Tik susiformavusios, sukūrusios tam tikras tradicijas, išugdžiusios ekspertus, specialistus jos ilgainiui gali užsitarnauti rinkėjų pasitikėjimą.
2006–2008 metais Lietuvoje kilęs skandalas dėl „valstybininkų klano“ atkreipė dėmesį į vadinamąją „valdomąją demokratiją“.„Valstybininkai“, matyt, buvo sutarę, kad demokratinis procesas negali užtikrinti efektyvios ir kokybiškos valstybės raidos, kad jie geriau žino, kokie kadrai gali geriau pasitarnauti valstybės interesams. Valstybininkas normalioje visuomenėje turėtų būti komplimentas, pagiriamasis žodis. Mes tą sąvoką gerokai iškraipėme.
Kai Lietuvoje pasieksime tokį lygį, kaip, tarkime, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje, kur leiboristai ir konservatoriai, respublikonai ir demokratai, socialdemokratai ir krikdemai nuolatos kovoja tarpusavyje, bet partijų viduje nestokoja pasirengusių bet kuriuo momentu perimti valstybės valdymą kadrų, tada apsidrausime nuo atsitiktinumų.
Pagrindinės politinės partijos tose šalyse turi suformavusios paramos fondus, investuoja į jaunimą. Išėjusios į opoziciją neleidžia išmesti savo specialistų į gatvę – sutelkia juos įvairiuose analizės ir konsultacijų centruose ir ruošiasi vėl grįžti į valdžią. Mažiau chaoso, mažiau atsitiktinių pasirinkimų – daugiau kokybės ir daugiau pasitikėjimo politine sistema. Politinės partijos, siekiančios rimtai dirbti valdžioje, priverstos formuoti savo vidinę nomenklatūrą – kad ir kaip ji ten vadintųsi.
Stebina mūsų sociologų formuluojami klausimai apklausose – „Ar pasitikite partijomis?“ Lyg ir peršamas neigiamas atsakymas, nes koks gi normalus žmogus gali partijomis pasitikėti? Bet kitokios valdymo formos demokratinėje sistemoje niekas dar neišrado. Ir ne rinkėjai kalti, kad neturi iš ko rinktis. Kalta pasiūlos kokybė. Praeis dar kažkiek laiko, kol visas tas procesas išsigrynins. Rinkėjai pyks ant juos apgavusių partijų, paskui pamirš, dėl ko pyko, vėl rinks į valdžią, paskui vėl baus ir išmes iš valdžios.
Bet valstybė turi suteikti partijoms daugiau įrankių, sukurti palankesnes sąlygas save pateisinusių ir išlaikiusių laiko egzaminą partijų gyvybingumo užtikrinimui.
Draudimas verslui finansiškai palaikyti politines partijas neįnešė daugiau skaidrumo, tik padidino šešėlinių lėšų apyvartos riziką. Verslas visose šalyse remia politines partijas. Jei atsiranda draudimai – ieško būdų, kaip juos apeiti. Ir ne verslas dėl to kaltas. Kalta negyvybinga ir nepraktiška sistema.
Susiduriame su keistomis vyraujančiomis nuostatomis, kurias savo pataikavimu piliečių nuomonėms dar neretai paryškina spauda. Kuriamas vien neigiamas verslo įvaizdis, ignoruojami jo interesai, bandoma išryškinti „grobuonišką“ verslo pusę. Pamirštama, kad būtent verslas išlaiko valstybės institucijas, užtikrina viešųjų paslaugų finansavimą, kuria bendrąjį produktą, ekonomiką, pagaliau visuomenės gerovę.
Niekiname partijas ir politinę sistemą, bet jokių alternatyvių demokratinių įrankių niekas dar neišrado. Piliečiai turi teisę rinktis ir po rinkimų privalo prisiimti tam tikrą atsakomybę už savo pasirinkimą. Juk būtent partijos po rinkimų ateina mus visus valdyti. Nuo jų atstovų sprendimų priklauso ne vien įstatymų kokybė, bet apskritai valstybės gerovė ir net egzistencija.
Išrinkti į valdžią politikai automatiškai tampa viešais asmenims ir jiems iš karto taikomi padidinti skaidrumo ir sąžiningumo standartai. Taip ir turi būti, bet iš anksto nuteisti visus patekusius į valdžią ir priskirti juos potencialiems grobstytojams, linkėti, kad jie dirbtų vos ne už dyką, kad neturėtų jokių teisių po buvimo valdžios struktūrose, kad, paprasčiau sakant, būtų kaip nors nubausti vien už buvimą valdžioje, reiškia ne ką kitą, o kenkimą valstybei ir dėl to – sau patiems.
Viena didžiausių mūsų valstybės bėdų yra tai, kad dėl šios priešiškos atmosferos ir nekonkurencingų atlyginimų valdžios postai vis sunkiau privilioja kompetentingų ir išsilavinusių specialistų. Kai į valdžią neina sugebantys, atsilaisvina daugiau vietų tiesiog norintiems arba paprasčiausiems „gelbėtojams“.