Gal jis labai orientuotas į šeimas ir juo sprendžiamas šeimų ir vaikų skurdas bei skatinamas gimstamumas?

Žinokite, ne. Vaiko pinigai augo, tačiau gerokai mažiau nei šiais metais didėjo infliacija, taigi nors kitąmet šeimoms planuojama mokėti po 85 eurus vaiko pinigų (didinama 5 eurais), perkamoji šeimos galia su tokiu augimu ne didės, o mažės. Drauge didės ir vaikų skurdas, kurį praėjusios kadencijos metu pagaliau pavyko žymiai sumažinti. Vaiko pinigai apskaičiuojami remiantis 2022 metų minimalių vartojimų poreikių dydžiu (būtiniausių prekių ir paslaugų krepšeliu). Ką tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apskaičiuotas 2023 metų dydis yra 32 proc. didesnis negu 2022 m., tad faktiškai vaiko pinigai turėtų siekti 100 eurų. Didinimas tik 5 eurais yra akivaizdus politinis apsisprendimas nedidinti daugiau.

Tai galbūt tas vaiko pinigų nepakankamas augimas kompensuojamas kitomis į šeimas nukreiptomis paramos priemonėmis? Deja, bet ir vėl ne.

Idėja skirti nemokamą maitinimą mokykloje visiems pradinukams palaidota valdančiųjų įsitikinimo, jog vyresni nei antrokai nebūna alkani. Praėjusią kadenciją imta įgyvendinti programa nebeplečiama, nors ir tėvai, ir mokyklos vadovai, ir ekspertai ją vertino labai teigiamai, kaip turinčią daugybę privalumų: mažėja pažeidžiamų vaikų išskyrimas, nes visi vaikai valgo kartu, formuojasi tinkami mitybos įpročiai, užtikrinamas sveikas, šiltas, subalansuotas maistas visiems mažiesiems. Jau neminint liūdno fakto, kad daliai vaikų maistas, gaunamas mokykloje, yra vienintelis šiltas ir tinkamas maistas tądien. Kylant maisto ir maitinimo kainoms ši našta perkeliama ant tėvų pečių, tuo pat metu pakankamai nedidinant vaiko pinigų.

Galiausiai mažinama ir siaurinama pirmojo būsto programa, dėl kurios regionuose besikuriančios jaunos šeimos gali gauti subsidiją pirmajam būstui įsigyti. Nuo 20 mln. eurų, skirtų kompensacijoms, priemonei skirtos lėšos susitraukia iki 8 mln. eurų ateinantiems metams.

Net ir šioje kadencijoje vykdyta vaiko priežiūros atostogų „reforma“ buvo taip „buhalteriškai“ skaičiuojama, kad tik šeimos negautų daugiau lėšų, jog galime tik kartu paliūdėti, kad dabartinė valdžia vaikų ir šeimų nemato kaip valstybės prioriteto. Šiais neramiais laikais valstybė turėtų daug labiau saugoti ir palaikyti šeimas, kurios ryžtasi susilaukti vaikų ir juos auginti Lietuvoje.

Gal tuomet tai biudžetas, labai palankus senjorams?

Gaila, bet dar ne šį kartą. Negana to, kad infliacija viršija visus pensijų padidinimus, po praėjusiais metais įgyvendintos pensijų reformos senjorai yra supriešinti tarpusavyje, sukaupto stažo įtaka sumažinta, o pasirinkti principai – socialiai neteisingi. Nuo praėjusių metų kasmet turime situaciją, kai keliant pensijas jos labiausiai didėja tiems, kurie ir taip jas gauna didžiausias. Dar daugiau – mažų pensijų priemokų sistema, kuri remiasi tuo pačiu minimalių vartojimo poreikių dydžiu, apskaičiuojamu 2023 m., mažiausias pensijas gaunantiesiems jos augs 90 eurų, kai visiems kitiems – vidutiniškai 60 eurų. Problema mums nėra tai, jog kažkam pensijų augimas yra didesnis, nes tai yra gera žinia, bet problema, kad tai daliai senjorų, kurie didžiąją gyvenimo dalį yra atidavę valstybei, turi ilgus (35 ir daugiau metų) darbo stažus, tačiau uždirbdavo nedidelius atlyginimus (gamyklų darbuotojai, švietimo, sveikatos ir kitų sričių darbuotojai) – jiems pensijos augs mažiausiai. Toks tas dabartinės valdžios socialinio teisingumo suvokimas.

Gal šis biudžetas sprendžia neįgaliųjų ar kitų pažeidžiamiausių grupių problemas?

Nesprendžia, užtat gana neblogai jas kuria. Nuolat garsiai kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, apie jų teisę būti visaverčiais visuomenės nariais ir visų norą, kad tai įvyktų. Labai blogai, kad tie norai niekaip netampa darbais. Negalios išmokų padidėjimą, kaip ir visais kitais atvejais, suvalgys infliacija. Suvalgys viską ir dar trūks, nes papildomų lėšų ne tik skiriamoms išmokoms, bet ir teikiamoms paslaugoms nenumatyta. Mums atrodo ciniškas neįgaliųjų dienos centrų finansavimas, kai akredituoti centrai, sudėjus valstybės ir savivaldybių skiriamas lėšas, per metus gaus mažiau nei 13 tūkst. eurų pagalbai teikti ir veikloms vykdyti. Ką galima nuveikti su tokiomis lėšomis? Nieko. Nieko ilgalaikio, tvaraus, kokybiško ir išties reikšmingo. Tai kas ir kokiu būdu užtikrins visų laukiamą integraciją?

Mūsų pagrindinė kritika yra net ne nepakankami didinimai, nes suprantame, kad biudžetas „plyšta“ ir daugiau skolintis ilgalaikiams įsipareigojimams negalima, bet ta situacija, į kurią valdantieji įstūmė mūsų šalį nieko nedarydami dėl to, kad infliacija būtų bent ne didžiausia Europoje, kad į biudžetą įplauktų daugiau lėšų, kuriomis būtų galima padėti pažeidžiamiausiesiems, ir kad iki šiol nebūtų prisiimta tiek ilgalaikių įsipareigojimų, kad augančios ekonomikos metu pateiktų tokį nesubalansuotą biudžetą. Visus mūsų infliacijos valdymo, tikslinių, o ne ilgalaikių išmokų visiems siūlymus valdantieji atmetinėjo lengva ranka visus dvejus savo valdymo metus ir štai atėjome į tą tašką, kai valdžia yra nebepajėgi spręsti socialinių klausimų.

Žiūrint į šį biudžetą atrodo, jog pats valdančiųjų santykis su savo šalies piliečiais yra netinkamas. Savo nepadarytus darbus, neįvykdytas reformas, nesuplanuotus sprendimus valdantieji permeta ant žmonių pečių. Labai geras biudžetas Vyriausybei ir ją šlovinantiems komentatoriams, o žmonių perkamoji galia drastiškai krinta ir skurdas akyse auga.

Lietuvos statistikos departamento duomenys