Šiandien norisi kviesti visus kovoti su skurdu, o ne su skurstančiaisiais. Jau seniai įrodyta, kad skurdas ne tik persmelkia visas žmogaus, jo šeimos ir aplinkos sritis, bet ir turi gniuždančią įtaką jį patiriančiojo savivertei bei savivokai, apriboja jo mąstymą, atskiria nuo galimybių, prieinamų visiems kitiems. Pavyzdžiai, mokslininkai skaičiuoja, jog skurdas turi tiesioginę 13–14 neigiamų punktų įtaką kiekvieno vaiko IQ lygiui.
Kad kovotume su skurdo reiškiniu, o ne su jį patiriančiais asmenimis, būtina derinti taiklius, savalaikius, vienkartinius sprendimus ir plačius, kompleksinius, ilgalaikius veiksmus. Deja, reikia su liūdesiu konstatuoti Vyriausybės daromas esmines klaidas, kurios galiausiai pasireiškia kaip kova prieš vaikus, senjorus ir visus skurstančiuosius.
Pirmiausia – ryškus atsitraukimas nuo principingo vaikų skurdo mažinimo. Kasmetinis, tik įstatymiškai įpareigotas, vaiko pinigų padidinimas 3–5 eurų ar nemokamo mokinių maitinimo „užšaldymas“ antroje klasėje yra akivaizdūs atsitraukimo nuo valstybės pagalbos šeimoms ženklai, paliekantys šeimas pačias dorotis su nepritekliaus iššūkiais ir rekordiškai augančia vaikų išlaikymo našta.
Antra – senjorų skurdinimas ir priešinimas. Tai, kas vyksta pensijų sistemos tvarkyme ir pertvarkyme, atrodo, kaip daugybė sukeltų ir nuviltų lūkesčių, pensininkų skurdinimas ir priešinimas tarpusavyje. Juk išties žmonės jaučiasi apgauti, kai visi išdirbti metai ir sumokėti mokesčiai staiga netenka reikšmės bei įtakos gaunamos pensijos dydžiui.
Įvedę spartesnį individualiosios pensijos dalies indeksavimą valdantieji padidino nelygybę tarp ir taip mažų pensijų, ir nuo šiol per kiekvieną pensijų didinimą didesnės pensijos augs sparčiau. Jeigu iš Sodros surenkamų darbo mokesčių galime mokėti 16 proc. didesnes pensijas, kodėl to negalime daryti iš valstybės biudžeto ir pagrindinę pensijos dalį didiname tik 9 proc? Kai 2018 m. dalį Sodros biudžeto su visomis įmokomis perdavėme valstybės biudžetui, darėme tai tik tam, kad pridedant pajamas iš kitų, ne iš darbo surenkamų mokesčių, būtent pagrindinė pensijos dalis būtų didinama sparčiau ir taip pensijos augtų visiems bei būtų mažinamas pensininkų skurdas.
Dabar matome, kad mokesčių surenkama tiek, jog pensijas galima indeksuoti 16 proc., o iš valstybės biudžeto skiriama tik 9 proc. Tad argi tai ne skurdinimas, kai pensininkams ne tik, kad nepridedama iš kitų mokesčių (kaip kad daugelyje šalių), bet dar ir neišmokama, kas jiems priklauso?
Trečia – prisiimami ilgalaikiai įsipareigojimai vietoje trumpalaikės pagalbos, kai turime terminuotą krizę. Mūsų kadencijos metu labai pasiteisino vienkartinės išmokos, net jei lėšų joms teko skolintis. Tuomet dėl tokio sprendimo sulaukėme aršios kritikos, tačiau laikas parodė, jog laiku ir tikslingai skirtos lėšos sustabdė sniego gniūžtę, neleido jai sustingdyti Lietuvos ekonomikos, o žmones apsaugojo nuo didesnio skurdo. Tiek ekonomiką, tiek skurdo situaciją COVID-19 pandemijos metu kartu suvaldėme bene geriausiai Europoje. Skolinimasis trumpalaikiams, aiškiems tikslams pasirodė esanti puiki priemonė krizei įveikti. Deja, dabartiniai valdantieji elgiasi visiškai priešingai – skolinasi milijardus ir jais dengia ilgalaikius įsipareigojimus. Ilgalaikiai įsipareigojimai todėl taip ir vadinami, kad lieka ilgai po to, kai skolinti milijardai išsemiami. Nenumatant tvarių finansavimo šaltinių, biudžeto papildymo galimybių, šie įsipareigojimai tampa nepakeliamu akmeniu po valstybės, t. y. mūsų visų, kaklu. Kokios mūsų galimybės kovoti su skurdu bus ateityje?
Na, ir paskutinė klaida – nebendradarbiavimas su visuomene, atsiribojimas nuo jos, laikymas nežinioje ir visų pavertimas prašytojais. Tai pasireiškia santykyje su verslu bei parama jam, darbuotojais ir jų atstovais, už juos nusprendžiant, kad minimalioji mėnesinė alga bus bent 50 eurų mažesnė, negu seniai visų sutarta formulė nustato, už savivaldybes nusprendžiant, kurios švietimo ar sveikatos įstaigos turi išnykti, už nevyriausybines organizacijas – kodėl kai kurie visus šiuos jų veiklos metus turėję finansuoti konkursai vis dar neturi atsakymų, o neįgaliųjų dienos centrams kitų metų biudžete numatyta tik vidutiniškai po 7 tūkst. eurų vienam centrui visiems metams. Ar įmanoma skurdžiu visuomeniniu dialogu iš esmės kovoti su skurdu?
Kovoje su skurdu pats skurdas yra vienintelis, prieš kurį reikia įrodyti savo pranašumą. Nereikia jo įrodinėti prieš opoziciją, buvusius valdančiuosius, ekspertus, kritikus ir jau tikrai ne prieš savo šalies piliečius. To ir norėčiau nuoširdžiai palinkėti visiems kovojantiems – susitelkime, įsiklausykime ir veikime išvien!