Paskutinį kartą apie šias diskusijas
Galima ir plačiau žiūrėti į darbingą amžių ir apie jį net diskutuoti teoriškai, tačiau kam tai daryti dabar? Juk ir šiuo metu pensininkams niekas nedraudžia dirbti, tačiau Užimtumo tarnybos turimi duomenys rodo, jog būtent šioje amžiaus grupėje bedarbių yra daugiausia.
Kelti panašius klausimus – tai tarsi siūbuoti ir taip kiaurą valtį ir dar labiau kurstyti abejones. Ar tai reiškia, jog dirbti man teks iki gyvos galvos? Ar sulauksiu kada savo pensijos? Ar man iš vis apsimoka mokėti mokesčius, kai perspektyvos jais pasinaudoti labai tolimos ir blankios?
Tokios diskusijos šiuo metu yra ne tik beprasmės, bet ir žalingos, nes sunkumus išgyvenantys žmonės reikšmingus sprendimus priima dabar. Paaiškinsiu.
Diskusijos neprasmingos? Valdantieji švaisto laiką ir energiją jų žodžiais tariant “ruošdami roges vasarą” ir bandydami nuspėti, koks gyvenimas bus po dvidešimtmečio. Šioje dinamiškoje technologiniu vystymusi užpildytoje kasdienybėje net prieš du metus darytos prognozės jau yra pasenę, nekalbant apie jau gerokai senstelėjusias “Eurostat” prognozes, kurios Lietuvai vis dar piešia labai neigiamas demografines tendencijas.
Lietuva pastaruosius du metus turi gerėjančią demografinę statistiką, nors “Eurostat” prognozavo kitaip. Gal tiesiog reikia turėti drąsos prisipažinti, jog mes nežinom kaip bus, o ateities paveikslas yra tolimas ir neryškus, ypač lyginant su akivaizdžiomis socialinėmis grėsmėmis šiandien? Būtent į jas valdantiesiems siūlau nukreipti žvilgsnį, nes baisu, kad nesprendžiant čia ir dabar esančių problemų, tos minimos rogės bus reikalingos tik „vyresniesiems į mišką išvežti“.
Diskusijos žalingos? Įvertinkime tik vienu - ekonominio šešėlio augimo grėsmės – aspektu. Verslai jau kalba apie bankrotus. Po karantino, kai baigsis subsidijos už prastovas, gresia didžiuliai darbuotojų atleidimai, dalies veiklų galimi pasitraukimai į šešėlį. Natūralu, kad tokius žalingus sau ir valstybei sprendimus priimti paskatina ir besiblaškanti valdžia, ir neaiški ateitis su socialinėmis garantijomis.
Dažnas turbūt vis dar prisimena, kokios nuotaikos vyravo kažkam paskleidus kalbas apie galimą Sodros bankrotą. Nuotaikos gali atsikartoti, jei dabartinės diskusijos vėl sukels abejones visa valstybės socialinių garantijų sistema. Per praėjusius ketverius metus padarėme iš ties daug, kad sistema taptų stabili, patikima ir tvari: panaikinome milijardines Sodros skolas, atskyrėme kaupiamuosius fondus, indeksavome senatvės pensijas, papildomai didinome bazinę ir mažiausias pensijas, sukaupėme Sodros rezervą ir užtikrinome nuolatinį pensijų augimą. O kaip bus toliau?
Šiuo metu turime situaciją, kai nuo gruodžio mėn. žmonių išėjimas į išankstines pensijas išaugo penkis kartus, vyresnių nei 50 m. žmonių registruotas nedarbas siekia 19% ir jiems, skirtingai nuo kitų amžiaus grupių, niekaip nesiseka grįžti į darbo rinką, o valdantieji tuo metu diskutuoja apie 2040–uosius metus ir galimą darbingo amžiaus pratęsimą iki 72 metų.
Dar daugiau, valdantieji neturi jokių pasiūlymų nei kaip šiuo metu vyresnio amžiaus žmones išlaikyti darbo rinkoje, nei kaip juos ten sugrąžinti, nors akivaizdu, jog šią grupę prioritetizuoti būtina, nes ji dabar yra pažeidžiamiausia.
Priminsiu, kad per pirmąjį karantiną, stengdamiesi padėti skirtingoms visuomenės grupėms, mes nuolat koregavome Užimtumo įstatymą ir diegėme priemonę po priemonės. Tuo metu balsai iš opozicijos klausė, ar šis Seimas veikia dar ką nors be darbo su Užimtumo įstatymu. Palyginimui paminėsiu, jog šio karantino metu paskutiniai įstatymo pakeitimai buvo padaryti tik sausio pradžioje, ir, nors ekonominė ir darbo rinkos situacija kinta labai dinamiškai, visa Lietuva išganingai laukiame jau „mistiniu“ tapusio gegužės mėnesio, kuomet valdantieji atneš tris mėnesius žadamus biudžeto ir socialinius pakeitimus. Mūsų pateikti siūlymai, kaip padėti įmonėms išjudėti iš „prastovinio įšalo“, greičiau perkvalifikuoti bedarbius ar spartinti žmonių savarankišką įsidarbinimą, užkonservuoti irgi laukia to paties gegužės mėnesio.
Keturi mėnesiai, kai nėra jokios reakcijos į nuolat kintančią darbo rinkos situaciją ar opozicijos siūlomus sprendinius, bet kalbos apie perspektyvas po dvidešimties metų vyksta!
Kritikuoti gali visi arba “tai pasiūlyk ką nors”
Jau esame pasiūlę būtinus sprendinius, kurie pateikti dar vasario pradžioje ir turėjo būti priimti kovą su pirmaisiais verslo atlaisvinamais. Jie skirti tam, kad verslai eitų dirbti vos gavę galimybę, o ne skaičiuotų apsimoka tai ar ne. Žinoma, kad neapsimokės, nes už kiekvieną prastovose esantį darbuotoją valstybė duoda po 963 eur. per mėn., o už pradėjusį dirbti – apskirtą „0“. Pigesni ir skatinantys pradėti darbus mūsų siūlymai nuo vasario vis dar laukia tos pačios gegužės.
Kas dabar ypatingai svarbu ir ką reikėtų daryti vietoje diskusijų apie tolimą ateitį?
Priemonės, skirtos išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus darbo rinkoje. Jos bus būtinos, kai birželio mėnesį baigsis kompensacijos už prastovas ir dalis darbdavių pradės dairytis, kurią pusę (nes daugiau negali pagal įstatymą) prastovose buvusių darbuotojų atleisti. Idealiu atveju, gegužę vyriausybės pristatytame socialiniame pakete bus numatytos subsidijos darbo užmokesčiui sugrįžus iš prastovų, tuomet, siūlau, kad šios subsidijos už vyresnius nei 50 metų darbuotojus būtų bent trečdaliu didesnės.
Jei, deja, tokio rūpesčio vyresnio amžiaus žmonės nesulauks, jiems būtina bent keliems mėnesiams pratęsti dabar egzistuojantį prastovų mechanizmą, kad verslai spėtų įsivažiuoti ir darbo atsirastų visiems. Svarbu užtikrinti, kad būtent vyresnių darbuotojų išlikimas darbo vietose būtų mažiausiai kvestionuojamas.
Priemonės iškritusiems iš darbo rinkos. Kaip jau minėjau, šiuo metu vyresnių nei 50 metų žmonių nedarbas siekia 19%, bet po birželio, jeigu jokių specialių priemonių nebus imtasi, jis gali dar išaugti. Ką valdantieji turėtų daryti?
Pirmiausia, 2 ar 3 kartus padidinti Užimtumo tarnybos taikomų aktyvių darbo rinkos priemonių finansavimą. Jos pasieks ne tik vyresnio amžiaus žmones, tačiau ir kitas pažeidžiamas grupes, šiuo metu viltingai laukiančias kito laikotarpio lėšų, nes einamojo jau seniai yra pasibaigę. Turint tokią nedarbo situaciją, tai yra absoliučiai skandalinga, nes kiekviena tuščiai dirbančios Užimtumo tarnybos diena neša milžiniškus ekonominius ir socialius nuostolius konkretiems žmonėms ir valstybei. Minimų priemonių efektyvumas jau seniai yra įrodytas ir visiškai nepateisinama, kad jos nėra tinkamai naudojamos. Surasti tam pinigų valdantieji tiesiog privalo, jei ne iš Europos fondų, tai iš skolintų lėšų, nes pralaimime ne tik mes, pralaimi ir ateities kartos.
Išsprendus finansavimo klausimą būtina kontroliuoti, kad perkvalifikavimo, įdarbinimo ar darbo vietos įsikūrimo priemonės būtų greitos ir lanksčios. Niekam nereikia pagalbos, kuria neįmanoma pasinaudoti. Efektyvi pagalba turi būti dabar, kai jos labiausiai reikia, o ne po trijų metų, per kuriuos valdantieji planuoja Užimtumo tarnybos reformą.
Į Europos komisijos Žaliosios knygos pasiūlymus geriausia būtų reaguoti ne užveliant nesavalaikes diskusijas, bet kuriant ir įgyvendinant naujas darbo rinkos priemones, skirtas būtent vyresnio amžiaus žmonėms aktyvinti, nes jų labiausiai trūksta šiuo metu. Tam būtina sutelkti visus užimtumo ekspertus ir pasitelkti socialinius partnerius.
Jeigu, nepaisant visų pastangų, žmogaus nepavyksta įtraukti į darbo rinką iki pensijos likus mažiau kaip 5 metams, būtina pratęsti jam skirtą nedarbo išmoką. Tai taptų socialine pagalve žmonėms, kurie neturėdami pasirinkimo planuoja imti išankstines pensijas, ilgiems metams nuskriausdami save ir valstybę, jeigu šiai paskui reikės spręsti jų mažų pensijų problemą.
Tai dabartinio, svarbaus laiko sprendimai, kurie jau turėjo būti padaryti. Siekiant ilgalaikių tikslų, akivaizdu, kad reikia sistemiškai formuoti tinkamas darbdavių nuostatas į vyresnio amžiaus žmones, kurių dalyvavimas mūsų darbo rinkoje yra tiesiog būtinas. Privaloma ženkliai plėsti sveikos gyvensenos programas, kad pirmiausiai ilgėtų Lietuvos žmonių sveiko gyvenimo trukmė, kuri Europoje yra viena mažiausių.
Išgyvename ir sveikatos krizę, tad jeigu šalia vakcinavimo ir kitų sveikatos apsaugos priemonių investuosime į sveiką gyvenseną, iš šios krizės išeisime kaip nugalėtojai. Ilgoje perspektyvoje galima grįžti ir prie diskusijų apie lankstesnį pensijų naudojimą, mokestines paskatas dirbti senatvėje ar kitų svarbių temų, bet visa tai reikia daryti jau suvaldžius pandemiją ir jos pasekmes.
Kviečiu valdančiuosius imtis šių ar kitų, dar taiklesnių, sprendimų, būtinų Lietuvos žmonėms, šiandien, o ne po dvidešimties metų.
Jeigu jūs to nedarysite, mes, opozicija, ir toliau dirbsime savo darbą už jus, tačiau, jums turint visą informacinę, institucinę ir politinę galią, visi resursai, o kartu ir atsakomybė, yra jūsų rankose. Naudokitės ja, nes tam ir reikalinga valdžia šiuo metu.