aA
Žmogaus teisės nėra vien Vakarų išradimas ir tik jos minties fenomenas. Lygiai kaip žmogaus teisės nėra Vakarų moralinė monopolija ar išskirtinė politinė savastis. Žinoma, teorinės minties lygmenyje savo nūdienos forma jos būtų neatsiradusios be natūraliosios teisės ir liberalios filosofinės minties –visų pirma be Thomo Paine’o knygos Žmogaus teisės (1791), kuri tapo atsaku jo draugo Edmundo Burke’o Apmąstymams apie revoliuciją Prancūzijoje (1790).
© DELFI / Šarūnas Mažeika

XX amžiuje žmogaus teisių filosofija ir praktika būtų vargiai įmanoma be Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos. 

Savo politinės minties formomis žmogaus teisės yra Švietimo projektas – tiek prancūzų, tiek škotų. Tiesiog neįmanoma nubraižyti moderniojo žmogaus teisių filosofinio ir politinio žemėlapio į jį neįtraukus Montesquieu veikalo Įstatymų dvasia (De l’esprit des lois, 1748) ir nedidelės, bet savo svarba fundamentalios Davido Hume’o studijos Tikroji religijos istorija (The Natural History of Religion, 1757) – be abejo, taip pat ir be Amerikos Tėvų Steigėjų, jų respublikoniškos tradicijos ir JAV politinių ir socialinių sąjūdžių, nukreiptų prieš vergovę. 

Dar galėtume pridurti ir teologinius ginčus Reformacijos epochoje – lygiai kaip liberalizmas, laikytinas tiesiog krikščionybės erezija, tapusia modernybės pamatais, žmogaus teisės įgijo savo filosofinį pavidalą Renesanso humanistų ir religinių reformatorių vizijose bei diskusijose. Bet kad ir kaip būtų, egzistuoja ilgas kelias nuo teologinės ir filosofinės minties iki konkrečios kitamanystės ir pasipriešinimo epistemos, sujungiančios mintį ir veiksmą. Pastarasis žmogaus teisių aspektas savo stiprybės sėmėsi ne Vakaruose. Žmogaus teisių virtimas moraline praktika, ilgainiui tampančia pasipriešinimo politikos dalimi – tai XX a. Rytų Europos (visų pirma Rusijos ir Ukrainos) ir Kinijos disidentų monumentalus nuopelnas. 

Po Helsinkio sutarties (istorinio tuometinio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio diplomatijos manevro) pasirašymo 1975 m. buvo galima pradėti drąsiai tvirtinti, jog žmogaus teisių ideologija ir sąjūdžiai tapo unikalia Vakarų filosofinės-politinės minties ir Rytų Europos bei Kinijos disidentų drąsos, ryžto ir neįtikėtino sumanumo kombinacija. Ši sutartis pati savaime buvo gana keistas darinys – tikras diplomatinio kompromiso ir būsimos revoliucijos lydinys. Bet jos politinės ir moralinės implikacijos, iškilusios į paviršių kiek vėliau, negrįžtamai pakeitė pasaulį.

Jei Sovietų Sąjungos elitas būtų įtaręs, kad už Kaliningrado pripažinimą Rusijos teritorija ir Baltijos valstybių okupacijos bei aneksijos užglaistymą (kaip vėliau paaiškėjo, viso labo tik laikiną) jis sumokės SSRS fundamentalia politine delegitimacija, moraline diskreditacija ne tik Europos ir JAV dešinės, bet ir kairiųjų tarpe, o galiausiai ir imperijos dezintegracija, jis niekada nebūtų rašęsis tos sutarties. 

Viena vertus, Helsinkio sutartis pripažino pokarinės Europos valstybių sienas ir tuo iš dalies legitimavo Sovietų Sąjungos dominavimą jos interesų zonoje, visų pirma Baltijos valstybėse ir Karaliaučiaus krašte; kita vertus, ji pakirto Sovietų Sąjungos gyvybę ir galias tuo, kad privertė šią žmogaus teises iš pačių pamatų neigusią valstybę pasirašyti dokumentą, teigusį, jog žmogaus teisės ir jų paisymas nėra valstybės vidaus reikalas ir todėl iškyla kaip tarptautinis ir bendražmogiškas imperatyvas. Tuo netruko pasinaudoti čekų, slovakų, lenkų ir sovietų disidentai kurdami žmogaus teisių organizacijas, visų pirma garsiąsias Helsinkio grupes.

Jose aktyviai dalyvavo ir lietuvių disidentai – Lietuvos Helsinkio grupės iniciatorius Eitanas Finkelšteinas, legendinis bebaimis žemaitis Viktoras Petkus (kurio tylia narsa ir nepalaužiama valia lageriuose žavėjosi pats Aleksandras Solženicynas), poetas ir vertėjas Tomas Venclova. Maskvoje su didžiaisiais rusų disidentais – tokiais kaip literatūrologas, Shakespeare’o ir Renesanso tyrinėtojas profesorius Leonidas Pinskis, biologas Vladimiras Bukovskis, filosofas ir kultūrologas Grigorijus Pomerancas, poetas ir bardas Aleksandras Galičius – aktyviai bendradarbiavo Aleksandras Štromas. 

Lygiai kaip 1956 m. įvykęs XX SSRS Komunistų partijos suvažiavimas su garsiąja Nikitos Chruščiovo kalba pagimdė stalinizmą atmetusius ir režimo demokratizacijos siekusius disidentus, taip ir 1975 m. Helsinkio sutartis tapo Rytų Europos žmogaus teisių sąjūdžių gimimo data. 1965 m. gruodžio 5 d. Maskvos Puškino skvere susirinkusi saujelė narsių rusų reikalavo garbingo ir atviro teismo dviem įkalintiems rašytojams – Julijui Danieliui ir Andrejui Siniavskiui. 1968 m. sekė kitas protestas prieš sovietinį režimą, reagavęs į įvykius Čekoslovakijoje.

Einamųjų įvykių kronika, savilaidos būdais pradėta platinti Maskvoje 1968 m., buvo puikus pavyzdys Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai, pradėtai leisti pogrindyje 1972 m. Pastarosios platinime ženkliai dalyvavo ne tik Lietuvos katalikiškojo disento atstovai Sigitas Tamkevičius ir Nijolė Sadūnaitė, bet ir didysis rusų disidentas Sergejus Kovaliovas, kartu su Jelena Boner tapę artimiausiais Andrejaus Sacharovo bendražygiais.

Lygiai kaip kova už pilietines teises JAV yra neįsivaizduojama be Martino Lutherio Kingo, žmogaus teisių pasaulinio judėjimo neįmanoma suprasti be dviejų esminių veiksnių – rusų ir kinų disidentų lemtingos įtakos ir politinio lūžio pačiuose Vakaruose, kurį aš įvardinčiau kaip liberalųjį konsensusą tarp kairės ir dešinės žmogaus teisių klausimu. Pridurčiau ir savo laisvę iškovojusius bei iš tironijos išsiveržusius disidentus, pasakiusius Vakarams tiesą apie savo patirtį – žymiu Izraelio politiku tapusį Anatolijų (Nataną) Ščaranskį ir aklą kinų žmogaus teisių aktyvistą bei teisininką Čen Guangčengą (Chen Guangcheng), išsiveržusį iš Pekino į Niujorką. Bet juos vis dėlto priskirčiau paminėtajam pirmam lemtingam veiksniui.

Nors rusų disidentų sąjūdžiai buvo skirtingi ir sunku lyginti rusų nacionalistinį disentą (su Aleksandru Solženicynu priešakyje) ir liberalųjį-demokratinį disentą (Andrejus Sacharovas, Jelena Boner, Vladimiras Bukovskis, Sergejus Kovaliovas, Pavelas Litvinovas, Jurijus Orlovas), vis dėlto jų nuopelnai pasauliniam žmogaus teisių judėjimui nuo to tikrai nemažėja. Solženicynas yra ištaręs lemtingą frazę, kad moderniaisiais laikais valstybėse nebeliko iš tikrųjų jų vidaus reikalų, nes visi tie reikalai jau yra tapę tarptautiniais ir bendražmogiškais. 

Šios minties politinė ir etinė implikacija yra esminė žmogaus teisių sferai – vadinasi, joks pilietis ar gyventojas nėra savo valstybės nuosavybė ar vidaus reikalas. Nacionalinė valstybė negali savintis universalių žmonijos reikalų ir problemų, iš kurių esminė yra žmogaus gyvybė ir jos vertė, nelygstama asmens vertė ir orumas, fundamentalios teisės ir pilietinės laisvės.
Kartu su kinų Demokratijos Sienos aktyvistais 1978 m. Pekine didieji rusų disidentai, savo politine narsa ir viltimi, atrodytų, visai beviltiškoje kovoje įkvėpę Vakarus ir sukūrę ištisą nūdienos žmogaus teisių diskursą (taip, būtent jie, o ne Vakarų politikai ir mąstytojai, kurie būtų likę izoliuoti fragmentai konvencinėje politikoje), yra pats geriausias kontrargumentas prieš naivų įtikėjimą, kad žmogaus teisės yra naujoji pasaulietinė ir politinė Vakarų erzacreligija. 

Antrasis veiksnys – liberalusis Vakarų konsensusas žmogaus teisių klausimais, po Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo susitarimo. Vieša paslaptis, kad ilgą laiką Vakaruose žmogaus teisės buvo graži frazė be turinio – antiimperialistinė ir marksistinė kairė jas neigė kaip buržuazinę iliuziją (logiška – šitą darė ir pats didysis jos įkvėpėjas Karlas Marxas, kuriam žmogaus teisės buvo viso labo tik Vakarų teisinio formalizmo ir legalistinės sąmonės fantomas), o konservatyvioji dešinė arba demonizavo žmogaus teises kaip siekį sugriauti tvarką, teisę, tradiciją ir dorovę, arba ignoravo jas.
Kaip pastebėjo vienas iš iškilių Kanados liberalų ir sykiu žmogaus teisių istorijos dėstytojas Toronto universitete, žurnalistas ir politinės minties istorikas Michaelas Ignatieffas (carinės Rusijos švietimo ministro proanūkis, puikios Isaiah Berlino biografijos autorius), žmogaus teisės tapo kairės ir pažangiosios politikos dalimi praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai įvyko paradigmos kaita – nuo antikolonijinio ir marksistinio internacionalizmo buvo pereita prie tarptautinio žmogaus teisių diskurso. Iš tikrųjų tai buvo fundamentalus Vakarų kairės lūžis, turėjęs didžiulės įtakos visai žmogaus teisių sferai. 

Kitas lūžis – bet dabar jau dešinėje – įvyko Ronaldo Reagano laikais, kada vis stiprėjantis vidaus spaudimas privertė JAV politinį elitą atvirai pripažinti, kad negalima ginti žmogaus teisių tuo pat metu remiant jas brutaliai pažeidinėjančius režimus bei diktatorius – tokius kaip Ferdinandas Marcosas Filipinuose, Jeanas-Claude’as Duvalier Haityje ar Augusto Pinochetas Čilėje. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje įvyksta didžioji permaina, pakoreguojanti ir sykiu praturtinanti žmogaus teisių sagą: žmogaus teisės nustoja buvusios pažangiųjų kairės jėgų politinė bei moralinė monopolija ir virsta taip pat ir konservatyviojo politinio bei moralinio jautrumo dalimi. 

Žinoma, žmogaus teisių patekimas į modernaus konservatyviojo (liberalaus konservatyviojo) jautrumo zoną niekaip neapsaugojo dešinės nuo selektyvaus jų traktavimo – naudojantis jomis visų pirma kaip sau nepatinkančių politinių jėgų kritikos ir simbolinio jų delegitimavimo instrumentu, suteikiant išskirtinį dėmesį krikščionių teisių pažeidimams, kuo mažiausiai domintis autoritariniais, bet užtat aršiai antikomunistiniais režimais, galiausiai ignoruojant LGBT teises arba nemaloniai jas ištraukiant iš žmogaus teisių konteksto kaip esą dirbtinai primestą ir nereikalingą aspektą.

Apskritai selektyvumas ir noras iš žmogaus teisių paketo patogiai išsitraukyti tik sau patinkančius ir artimus aspektus lieka viena iš opiausių žmogaus teisių analizavimo ir įvertinimo problemų.
Įdomu, kad žmogaus teisės netruko tapti kairiojo ir dešiniojo politinio jautrumo takoskyra ir net pagrindiniu kriterijumi – laisvajai rinkai seniai nustojus būti riboženkliu tarp dešinės ir kairės, žmogaus teisės ir švietimas šiandien tampa autentiška skiriamąja riba. Jei tolima dešinė žmogaus teisių diskurse nieko daugiau neįžvelgia, išskyrus liberalų ir kairiųjų sąmokslą prieš tradicines vertybes, šeimą ir dorovę, kraštutinė kairė žengia kito absurdo keliu JAV, CŽV ir Guantanamo kalėjimuose (neabejotinai kritikuotinuose ir atmestinuose) įžvelgdama tokį patį blogį kaip ir Šiaurės Korėjos konclageriai (kuriuose laikomi žmonės per tris kartas pradedant tais, kurie buvo nelojalūs režimui ir jam „nusikalto“) ar klaikios homoseksualų egzekucijos Irane ir Ugandoje. Arba iš perdėm ideologinių paskatų žmogaus teises atsisakoma naudoti kaip kriterijų vertinant populistinius kairės režimus, tokius kaip Hugo Chávezo režimas Venesueloje.

Kokios likiminės problemos kyla žmogaus teisių diskursui ir praktikai šiandien? Jos kyla iš dviejų šaltinių – dviejų valstybių, kurios siekia žmogaus teises nublokšti į globalinio (ne)saugumo ir interesų užribį. Tai Rusija ir Kinija. Visų pirma todėl, kad abiems šioms valstybėms tenka didžiulis vaidmuo tarptautinių santykių, globalinės prekybos, ekonomikos ir saugumo sferose. Ir abi jos kone vienodai siekia savo naudai pakoreguoti tarptautinių santykių sistemą, valstybių bendradarbiavimo sąlygas bei pačių valstybių patikimumo vertinimo kriterijus.
Iš to anaiptol neseka, kad tik Rusija ir Kinija metodiškai ir piktybiškai pažeidinėja žmogaus teises. Anaiptol. Jas pažeidžia ir formaliai demokratinės valstybės (Rytų ir Vidurio Europa, Lotynų Amerikos valstybės), ir net senos demokratijos (įskaitant JAV ir Vakarų Europą). O ką jau kalbėti apie tokį pragarą žemėje kaip Šiaurės Korėja, kuri yra siurrealistinė tikrovė XXI amžiuje, arba apie Iraną ir Ugandą – šalis, kuriose žmonės žudomi už seksualinę orientaciją ir tapatybę, ir daugybę arabų ir Šiaurės Afrikos valstybių, kuriose egzistuoja garbės nusikaltimai, mergaičių lytinių organų žalojimas ir galimybė neištikimas moteris užmėtyti akmenimis. Atskiro paminėjimo nusipelno ir Vidurio Azijos tironijos su vaikų vergove, visišku žmonių beteisiškumu ir moderniomis vergovės formomis.
Kad ir kaip būtų, Rusija ir Kinija yra ypatingos grėsmės žmogaus teisėms. Jos atstovauja ištisam žmogaus teisių pažeidimų spektrui. Jose pažeidžiamos visų mažumų teisės – religijos, rasės, kalbos, kultūros, seksualinių, įvairaus tikėjimo ir sąžinės. Prisiminus Kiniją tyrinėjusį JAV istoriką Lucianą W. Pye, teigusį, kad Kinija yra civilizacija, apsimetusi tautine valstybe, galima perfrazuoti, jog šios valstybės atstovauja pasaulinio masto žmogaus teisių pažeidimų civilizacinei paradigmai. Ir ne tik todėl kyla grėsmės, kad šie pažeidimai yra paradigminiai, bet dar ir todėl, kad Rusija ir ypač Kinija siekia įtikinti Europą ir JAV tuo, kad jų pusėje esą veriasi už vakarietiškąją modernybės paradigmą perspektyvesnė jų pačių modernybės versija – t.y. autoritarinis kapitalizmas be politinės laisvės, bet su endemine korupcija, išlaikantis moderniąsias vergovės formas (su kuriomis sunku varžytis, ciniškai kalbant, net ir pačią pigiausią darbo jėgą turinčiomis ekonomikoms) ir greitai bei efektyviai reaguojantis į globalinius rinkų svyravimus.

Jei mes pasiduosime pavojingai pagundai sutapatinti kapitalizmą su demokratija, o gerovę ir ekonominį stabilumą su liberaliomis vertybėmis ir laisve, Rusija ir Kinija anksčiau ar vėliau laimės istorinę kovą už modernybę. Kitaip tariant, žmogaus teisių diskursas yra tas lemtingasis aspektas, kurio paaukojimas ir išsižadėjimas mus priartintų prie technokratinio ir autoritarinio kapitalizmo, lėtai ir sėkmingai žudančio demokratiją ir liberaliąją modernybės versiją.

Todėl atsakymas slypi pačiuose Vakaruose – arba, jei kam nepatinka šita Šaltojo karo metais nukalta sąvoka, demokratinių valstybių aljanse, visų pirma ES ir JAV. Kinija šiandien žmogaus teisių požiūriu yra tas pats, kas Šaltojo karo metais buvo Sovietų Sąjunga – globalinė galia, tvirtai ir atkakliai neigianti visas fundamentalias žmogaus teises, įskaitant net laisvą prieigą prie interneto ir keitimąsi informacija. Kinija yra strateginis iššūkis. Kiek mažesniu mastu, bet tas pats pasakytina ir apie Rusiją. Atsakymas, ko mes galime tikėtis ateityje iš šių gigantiškų ir save savipakankamomis laikančių šalių, slypi mūsų elgsenos etiniuose koduose ir politiniuose pasirinkimuose. 

Iki šiol mes žinojome, kad žmogaus teisių ideologijos – šios, kaip rašė Andrejus Sacharovas, ideologijos be ideologijos – tvirtybė slypi Rytų Europos ir Kinijos kitamanystėje, disidentų drąsoje ir tikėjime savo kovos prasmingumu, viena vertus, ir Vakarų organizacinėje struktūroje, pilietinės visuomenės sklaidos formose ir resursuose. Ši formulė pasiteisino George’o Soroso sukurto Atviros visuomenės globalinio tinklo ir jo unikalaus bendražygio, globalinės žmogaus teisių NVO Human Rights Watch įkūrėjo ir patriarcho Aryeh Neierio iniciatyvose. 

Kaip rašo Michaelas Ignatieffas savo esė-recenzijoje, skirtoje ką tik pasirodžiusiai Neierio knygai Tarptautinis žmogaus teisių judėjimas: istorija (The International Human Rights Movement: A History), jei George’o Soroso būta vienintelio JAV piliečio, turėjusio nuosavą užsienio politiką, tai jo valstybės sekretoriumi būta ne ko kito, o Aryeh Neierio. Helsinki Watch buvo sukurtas Aryeh Neierio 1978 m. kaip pats greičiausias, operatyviausias ir išmintingiausias Vakarų atsakas į Chartiją 77 Prahoje, gimstantį Solidarumą Gdanske ir kitus Rytų Europos žmogaus teisių sąjūdžius. Sykiu ši globalinė NVO, Human Rights Watch pirmtakė, gimė kaip Neierio atsakas į Václavo Havelo siekį formuoti „galios neturinčiųjų politiką“.

Vakarai – ypač ES – ir dabar siekia suvaidinti centrinį vaidmenį žmogaus teisių sagoje. Bet, deja, daug kas keičiasi tiesiog mūsų akyse. Aryeh Neieris ir jo sukurtas tinklas buvo balsas to JAV ir Europos laikotarpio, kada Vakarai ne tik jautė savo neabejotiną moralinį pranašumą Šaltojo karo batalijose, bet ir turėjo aiškius kriterijus bei moralinį kompasą. Jie suprato, kad vardan jų pačių vientisumo ir vertybių sistemos būtina rizikuoti ramybe ir patogia politine konjunktūra remiant tuos, kuriuos Havelas įvardijo kaip esančius politikoje be jokios politinės galios. 

Sorosas ir Neieris siekė kurti Soroso įkvėpėjo, Vienos filosofo Karlo R. Popperio išsvajotas atviras visuomenes – pastarąsias Sorosas tikėjo besiformuosiant ES. Šiandien ES nebe ta pati, kuria tikėjo Sorosas. Jis ir pats šiandien rašo, kad buvusią lygių ir atvirų visuomenių ES šiandien, deja, pakeitė valstybių-kreditorių ir valstybių-skolininkių ES. Joje nebelieka faktinės politinės lygybės. Dar daugiau, dėl savo krizės ji rizikuoja tapti savo priešybe – hierarchine biurokratine organizacija, kurioje silpnesnių, krizės labiau paliestų valstybių atsilikimas bus ne įveiktas, o įšaldytas ilgai ir miglotai ateičiai. Tad naivu tikėtis, kad ši euro ir ES krizė yra ir liks tik techninė, ekonominė ir nepaliečianti pačių mūsų egzistencinių pamatų.

Deja, šitos krizės ženklai slypi ES moralinio kompaso ir visuotinio žmoniškumo pojūčio bei jo kriterijų praradime. Žinoma, šitą galima įžvelgti ir visame Vakarų pasaulyje. Piliečių vertimas vartotojais ir klientais, universitetų tapimas ekonominės ir politinės konjunktūros kalvėmis ir darbo jėgos rengimo institucijomis, žmonių laikymas statistikos vienetais ir rinkoje veikiančiomis jėgomis arba priedėliu prie valstybės institucijų organizuotos galios struktūroje – visa tai dvelkia moraliniu aklumu, naujuoju netikėjimu individu ir pasikliovimu visaapimančiu determinizmu. Man ES krizės simptomai atrodo grėsmingi net ne tada, kada britų seras atvirai remia politinius sukčius ir aferistus iš Lietuvos ir Rumunijos (mat sukčiai yra sukčiai, skiriasi viso labo tik jų mokslo cenzas ir išorės estetika, o ne etinė esmė), o tada, kai susiduriame su naujuoju moraliniu vakuumu.

Šis vakuumas akivaizdus net ir tokiomis iškalbingomis detalėmis kaip Andrejaus Sacharovo vardo ir didžiulio moralinio autoriteto pasisavinimas Europos Parlamente vykstantiems jo narių grožio konkursams ir savo įtakos bei populiarumo išmėginimams, kuriuos mes vadiname prestižine ir mums esmine procedūra pagerbiant žmogaus teisių gynėjus. Jau seniai ten neliko jokių kriterijų ir žaidžiami paprasčiausi geopolitiniai žaidimai, renkantis vieną šalį po kitos ir tyliai paskaičiuojant, kokią įtaką venos ar kitos šalies konjunktūrai gali padaryti laureato pasirinkimas. Beje, ir to paties laureato išrinkimas demokratinės procedūros požiūriu tiesiog akyse degraduoja. Pavyzdžiui, šiais metais nebuvo net diskusijos – dėl laureatų tyliai susitarė visų didžiųjų frakcijų pirmininkai. O tai juk paprasčiausia demokratijos ir politinių debatų karikatūra. 

O etiniai disonansai tarp autoritetų ir besinaudojančių jų vardais savo politinei darbotvarkei įgyvendinti niekur nedingsta. Pradėkime nuo to, kad Andrejus Sacharovas ir Sergejus Kovaliovas netikėjo, kad galima kovą už žmogaus teises suderinti su Realpolitik. Dabartiniam Realpolitik ir žmogaus teisių retorikos deriniui Sacharovas niekada nebūtų pritaręs. Dar daugiau, jis būtų laikęs tai savo didžiojo gyvenimo reikalo profanacija ir išsityčiojimu iš jo. Politinis instrumentalizmas ir žmogaus teisės visada atrodė nesuderinami ir Kovaliovui. Jis ramiai pakartotų EP – rinkitės arba geopolitinius manevrus ir savo komunikacinius žaidimus, arba kovą už žmogaus teises. Tai kova prieš egzistuojančias institucijas ir praktikas, kurių pripažinimas normaliomis niekais paverčia visą šią kovą. 

Todėl situacija, kada vieną dieną Europos Parlamento frakcijų pirmininkai užkulisiuose slapta susitaria dėl to, kad laikas Sacharovo premiją laimėti atėjo konkrečiai šaliai – Iranui, o po to ramiai palaimina EP delegacijos oficialią politinę misiją Irane, kuriame viena Sacharovo premijos laureatė jau uždaryta į kalėjimą, o kitas, kino režisierius, nuteistas šešeriems metams nelaisvės, greičiausiai priverstų Sacharovą tik pasibaisėti. Negalima daryti vienas kitą paneigiančių dalykų – apsimesti, kad Iranas yra normali valstybė, bet tuo pat metu režimo persekiojamų žmonių pagerbimu nusiųsti žinią, kad Iranas nėra normali valstybė. 

Prie to pridurkime dar ir Nobelio taikos premijos paskyrimą ne žmogaus teisių gynėjams ir ne pilietiniams aktyvistams, o anoniminei struktūrai – ES, ir mums paaiškės, kad mūsų epocha yra individualistinė tik ekonomikoje. Moralinis individualizmas ir žmogaus atradimas ne galios lauke, o jo laisvėje, kūryboje ir savęs paties, bet ne viso likusio pasaulio koregavime, – ši pamatinė Europos vertybė gęsta mūsų akyse. Dar pridurkime Nobelio literatūros premijos paskyrimą ne seniai jau jos nusipelniusiam Milanui Kunderai (krizę patirianti Europa tuo būtų nusiuntusi žinią sau ir pasauliui, kad ji tiki Vidurio Europos didžiosiomis laisvės ir kitamanystės patirtimis), o Kinijos kompartijos favoritui Kinijos rašytojų sąjungoje, ir paaiškės, kad pasaulyje bei dabartyje gali pasimesti ne tik mažos ir provincialios šalys. 

Žinoma, žmogaus teisės neretai pervertinamos. Jos pačios savaime dar nėra gera politika ar civilizuota valstybė. Jos yra piliečių įgalinimo ir žmogaus orumo apgynimo įrankis, bet jos anaiptol nėra nei kokia naujoji pasaulio strategija, nei galia siekti socialinio solidarumo, teisingumo, laisvės, padorumo ir politinės etikos. Jas galima nesunkiai instrumentalizuoti kaip užsienio politikos aspektą mažiausiai gilinantis į disidentų ir aukų likimus – daugelis politikos technokratų Europoje juk taip ir elgiasi. 

JAV istorikas Samuelis Moynas žmogaus teises laiko paskutine utopija, nors žmogaus teisių gynėjai daugiausia pasiekia būtent tada, kai jie nėra atitrūkę nuo tikrovės ir nesiekia utopinių, neįgyvendinamų tikslų. Galiausiai lieka istoriniai ir kultūriniai skirtumai tarp tautų ir visuomenių, o juos paneigti būtų tiesiog neprotinga. Požiūris į tėvo figūrą Kinijoje ar į motiną Indijoje tarpusavyje skiriasi taip giliai, kad kalba čia vyksta apie antropologinius skirtumus, o ne politinės valios stoką, atsilikimą ar nenorą modernėti. 

Tas pats pasakytina apie vyrų ir moterų santykius. Būtina kovoti už moterų teises ir orumą visame pasaulyje, bet rimtai tikėtis, kad Irane ar Saudo Arabijoje vyrų ir moterų santykiai privalo būti tokie patys kaip Švedijoje ir Olandijoje būtų mažų mažiausiai nerimta. Galiausiai persistengti savo kultūrinių kategorijų įtvirtinimo darbe anaiptol nereiškia pasiekti sėkmę ginant žmogaus teises. Pirmiausia reikia ginti visų žmonių teises į orumą ir žmogišką savirealizaciją, bet nepainioti šito su savo kultūros normų ir vertinimo standartų primetimu. Žinoma, verta prisiminti, kad savo ruožtu autokratai ir diktatoriai taip pat mėgsta žaisti kultūrinio reliatyvizmo rebusus. 

Geriausia ir daugiausia, ką galima padaryti – sugėdinti valstybes ir režimus, kurie nori būti laikomi civilizuotais ir vertais pagarbos, bet pasibaisėtinai elgiasi su savo piliečiais. Atimti iš jų dalį legitimumo ir reputacijos, kurią jie vertina bent jau kaip ekonominės sėkmės ir patikimumo aspektą. Ir visų svarbiausia – pasiekti bent tiek, kad jie reaguotų į pasaulio nuomonę. 

Dvi pamokos, kurias išmokau žmogaus teisių gynimo sferoje. Pirmoji: kad ir kokie atgrasūs man būtų Kinijos ir Rusijos režimai, vis dėlto šių šalių diplomatai nenustygsta vietoje ir landžioja iš vieno EP nario kabineto į kitą mėgindami laimėti palankesnį savo vyriausybės vertinimą. Vadinasi, jie bent reaguoja. Tai nėra mažai. XX a. būta laikotarpių, kada pasaulio ir žmonijos nuomonė nieko nereiškė nei Hitleriui, nei Stalinui. O sugėdinimas ir privertimas teisintis – tai bent jau pirmasis represyvių režimų žingsnis mums atkakliai formuojant kitokį požiūrį, kurį galbūt jiems teks priimti arba pasirašyti jį pripažįstantį dokumentą rytoj. 

Antroji: nepainiokime politikų ir tikrųjų žmogaus teisių aktyvistų. Lygiai kaip politikas gali būti ir padorus, ir intelektualus, bet būdamas politikoje negali savintis viešojo intelektualo kredito ir imtis jo vaidmens, taip ir demokratinės šalies politikas žmogaus teisių gynimo sferoje – jis gali būti žmogaus teisių žinovas ir gynėjas, bet jis – ne disidentas ir savo galva nerizikuoja. Todėl visada reikia gerbti tikruosius dvasios aristokratus, kurie išsižadėjo savo gyvenimo dėl žmonijos.
Ir nepriimti jiems, ir tik jiems, skirtų apdovanojimų.

Europos Parlamento narys Leonidas Donskis yra pagrindinis EP pranešimo dėl žmogaus teisių pasaulyje 2011 m. bei ES politikos šioje srityje rengėjas

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Streikavę mokytojai vėl nubudo: reikalauja naujų algų ir bent dvigubai didesnių įkainių (411)

Pernai streikavusios profsąjungos mokytojai trečiadienį vėl reikalavo valdžios didinti algas ir...

Įspėja: Lietuvos link nuo Baltarusijos atslenka dūmai padidėjusi oro tarša, rekomenduoja vengti atvirų erdvių miestuose (154)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba trečiadienį pranešė, kad 7 val. ryto Lietuvos laiku...

Vasiliauskas: Jakeliūnas siūlė paskatinti „Revolut“ trauktis opozicija kalba apie apkaltą (67)

Lietuvos banko (LB) vadovas sako, kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys...

Vladimiras Laučius. Dvi žinios konservatoriams: viena gera, kita – tradiciškai (294)

„Lietuvos ryto“ savaitgalį paskelbti „Vilmorus“ naujausios apklausos duomenys...

Tragiško gaisro nuniokotai Paryžiaus Dievo Motinos katedrai – nauja grėsmė (54)

Sudegusią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą atstatantys architektai skuba uždengti pastatą, kad...

Abiturientų nuotaikos po pirmojo egzamino: pasakojo apie gautas temas ir džiaugėsi – jokio streso (37)

Trečiadienį abiturientams prasidėjo brandos egzaminų sesija. Pirmasis išbandymas – užsienio...

NEJAUKIAI su Tomu Sinickiu: svečiuose Arvydas Juozaitis (5)

Šiame epizode Arvydas Juozaitis prisimena jaunystę, laiškus mamai, olimpines žaidynes, pasakoja...

Kas iš tiesų pagreitina kalbos mokymąsi 2–3 kartus? Vienas iš būdų – galimybė pagyventi... mokytojo namuose (4)

Šiandien kaip niekad užsienio kalbą siūloma išmokti „nepaprastai lengvai“: „draugiškais...

Jakeliūno paviešintas Lietuvos banko susirašinėjimas privertė Vasiliauską teisintis (138)

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto ( BFK ) pirmininkas Stasys Jakeliūnas trečiadienį...

Valančiūnas – apie trenerio atleidimą, „Žalgirio“ gerbėjus ir žaidimo rinktinėje alkį (13)

Praėjusią savaitę iš JAV parskridęs Jonas Valančiūnas antradienio vakarą svečiavosi...