Todėl ir keliu klausimą, koks turėtų būti konservatorių ir krikščionių demokratų santykis su liberalia politinės minties tradicija ir jos sukurtais mūsų gyvenimo reiškiniais?
Viena vertus, liberalizmo politinė filosofija – tai vienas iš Vakarų civilizacijos bei demokratinės Lietuvos ramsčių. Mūsų sąjungininkas geopolitiniais klausimais, brėžiantis civilizacinę ribą nuo Rytų despotijų. Liberalizmas gali būti mūsų sąjungininkas ir sveiko proto kovoje prieš perteklinius draudimus, bandymus užvaldyti valstybės institucijas ar apriboti asmens laisves.
Dažnai konservatizmas ir liberalizmas vertinami kaip broliškos politinės minties tradicijos, tarp kurių debatai iš esmės vyksta tik dėl asmens laisvės ir pareigos bendruomenei santykio. Tačiau toks požiūris reikalauja kur kas gilesnio apmąstymo.
Po prof. Leonido Donskio mirties liberalizmas Lietuvoje neteko savo svarbiausio intelektualinio variklio. Apmąstytos liberalios politinės minties Lietuvoje yra vis mažiau, jos vietą užima suprimityvintos politinio liberalizmo atmainos. Dažnai labai agresyvios ir netgi tarpusavyje lenktyniaujančios, kuri iš jų yra „tikrasis“ liberalizmas.
Nors liberalių pažiūrų Lietuvos intelektualai neretai tvirtina, kad liberalizmo įtakai priskiriami visuomenės gyvenimo reiškiniai tėra sukarikatūrinimas, neturintis nieko bendra su tikrosiomis liberalizmo vertybėmis, liberalizmo gynėjai linkę nepastebėti problemų, kylančių iš liberalizmo minties tradicijos: egoistinio individualizmo, moralės vaidmens nuvertinimo, reliatyvizmo, vartotojiško požiūrio į gyvenimą ir pataikavimo „ekonominiam žmogui“, kurį iš liberalų perėmė pats Karlas Marxas.
Remdamasis konservatizmo mąstytojų prof. A. Jokubaičio, R. Scrutono, V. Laučiaus ir kitų išsakytomis idėjomis ir jas interpretuodamas, išskyriau septynias esmines konservatorių ir krikščionių demokratų sankirtas su liberalizmu ir jo sukeltais XXI amžiaus reiškiniais.
Pirmoji sankirta – ar demokratija gali būti tik liberali?
Šiandien kalbame apie liberaliąją demokratiją, bet neturėtume pamiršti, kad liberalizmas ir demokratija nėra tapatu. Prof. A. Jokubaitis taikliai pastebi, jog tarp demokratijos ir liberalizmo egzistuoja prieštaravimas. Liberalai gina individualizmą, tačiau to neužtenka demokratijai. Demokratijos šalininkai turi rūpintis bendruoju gėriu, tauta ir valstybe. Demokratija negali veikti ten, kur nėra kultūrinės ir politinės bendruomenės, kur nėra valdžios ir jos institucijų legitimumo šaltinio. Būtent tokios bendruomenės kūrybai mums reikia konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos.
Liberalizmas negali monopolizuoti laisvės sampratos. Šio klausimo sudėtingumą dar praėjusio amžiaus viduryje aprašė žymus filosofas Isaiahas Berlinas savo paskaitoje „Dvi laisvės sampratos“. Jis išskyrė negatyviąją ir pozityviąją laisvę. Kalbant bendrai, negatyviosios laisvės esmė – laisvė nuo suvaržymų daryti tai, ką tik nori, t. y. asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito asmens laisvė.
Tuo tarpu pozityvioji laisvė reiškia galimybę dalyvauti sprendžiant, kokios taisyklės bus nustatytos visuomenėje. Liberalai atstovauja negatyviąją laisvę, t. y. „laisvę nuo...“. Tuo tarpu krikščionims demokratams ir konservatoriams artimesnė yra pozityvioji „laisvė kam....“ arba „laisvė dėl ko...“, pabrėžianti priimamų sprendimų svarbą bendruomenei, o ne tik individualizmui.
„Mes, žmonės, nesame izoliuoti atomai, valdomi apetito ir siekiantys vien savo pačių pasitenkinimo. O jeigu mūsų laikais vyraujančioje materialistinėje ir vartotojiškoje kultūroje tokiais tampame, tuomet turime tam atsispirti ir pasipriešinti. Politikos prasmė yra skatinti pilietinės visuomenės, sudarytos iš atsakingų žmonių, sujungtų tvirtais lojalumo ir tarpusavio pagarbos ryšiais, augimą“, – pabrėžė Rogeris Scrutonas.
Politinis liberalas laivę dažnai supranta taip, kad jis gali daryti beveik viską, ką nori. Tačiau laisvė niekada nereikalinga tik dėl laisvės, ji atveria galimybe daryti kažką daugiau nei savojo ego patenkinimas.
Antroji sankirta – klaidingas pažangos kultas
Liberalai tiki, kad liberalizmo pažanga reiškia žmonijos pažangą. Jie mano, kad istorija daro pažangą liberalizmo idėjų nustatyta kryptimi ir tiki įsigalėsiančia tam tikra žmogaus, visuomenės ir pasaulio samprata. Anot prof. A. Jokubaičio, taip individas pakeičia Dievą, laisvė pakeičia moralę, kol galiausiai juos abu pakeičia nesibaigiantis naujumo siekis. Liberalizmas pagrįstas įsitikinimu, kad laisvė naujiems ir neįprastiems dalykams yra svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas.
Šiandien girdime, kad egzistuoja XXI amžiaus moralė, pasaulis eina nuolatinio progreso keliu. Pavadinkime tai pažangos kultu. Anot Dale Ahlquist, kiekvieną kartą, kai išgirstame žodį „pažanga“, turim rimtą priežastį sunerimti. Nedelsdami turime klausti: „Pažanga kur link?“ Negali būti jokios pažangos, jokio pagerėjimo prieš tai pirmiausia neidentifikavus, iš kur tu ateini ir kur link tu keliauji.
Gilbertas Keithas Chestertonas klaidingą pažangos kultą atpažino XX amžiaus pradžioje. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailybės formų, kurios sudaro taip vadinamą laisvą mąstymą, yra teiginys, kad pasaulis nuolat žingsnis po žingsnio keliauja į priekį, tačiau tie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, kur bus žengtas kitas žingsnis. XX amžiuje gimimų kontrolė buvo laikoma pažangos ženklu. Tada eutanazija. Dabar socialinė lytis, kai lytis laikoma ne prigimtiniu, o socialiai pasirenkama tapatybe.
Paradoksų meistras G. K. Chestertonas yra taikliai pasakęs: „Absurdas manyti, kad pirmadienį galioja vienos moralinės normos, antradienį kitos, o trečiadienį dar kitokios. Jei moralė egzistuoja, tai ji yra viena visomis savaitės dienomis.“
Trečioji sankirta – tolerancija kaip įrankis primesti savo požiūrį
Liberalai negali turėti monopolio demokratijai, nes tai būtų ne liberalizmas, o tironija. Negalima „nepažangių“ ar kitaip mąstančių valstybės piliečių persekioti liberaliosios demokratijos vardu. Liberalai reikalauja toleruoti tai, ko negali toleruoti jų oponentai. Pasak prof. A. Jokubaičio, šiandien iš katalikų reikalaujama toleruoti tai, ko jie negali daryti, nenustodami būti katalikais. Liberalai dabar jau ne tik siūlo laikytis tolerancijos, bet ir pradėjo nurodinėti, ką toleruoti.
Liberalai ne tik reikalauja laisvės naujiems ir neįprastiems dalykams, bet ir nori įtvirtinti savo pranašumą kurdami viešosios nuomonės spaudimą galvojantiems kitaip. Jie neturi kitos galimybės įtvirtinti savo tiesios, kaip tik politiniu korektiškumu. Tolerancija tampa panaši į moralinį įsakymą.
Vakarai jau dabar kenčia nuo to, kad kažkada neišdrįso įvardyti realių imigracijos ir multikultūrinės visuomenės rizikų. Vakarai tapo tokie tolerantiški kitoms kultūroms, kad šios randa vis daugiau progų juos sunaikini. Todėl šiandien Vakaruose klostosi paradoksali situacija, kai nacionalinės valstybės gynėjai, dažnai liberalų kaltinami nacionalizmu, tampa pagrindiniais Vakarų demokratijos ir vakarietiško gyvenimo būdo gynėjais.
Ketvirtoji sankirta – politikos „ekonomizacija“
Nepaisant okupacijų ir įvairių kitų geopolitinių transformacijų Lietuva išliko tik todėl, kad yra gyva pirmiausia kaip kultūrinė bendruomenė.
Tuo tarpu liberalios politinės minties epicentre visada buvo, yra ir bus laisvos rinkos veikimo klausimai, o kultūra, religija, tapatybė, bendruomenė ir netgi laimės samprata – visi tie dalykai, kurie iš tikrųjų yra svarbūs – redukuojami iki finansinių klausimų. Visos šios problemos būdingos Lietuvos visuomenei. Viešojoje erdvėje, politikoje įsitvirtino liberalizmo ilgai ugdyta mąstysena, pagal kurią žmogui svarbiausia ne tai, kas jį išskiria iš gyvūnų pasaulio, bet tai, kas su juo subendrina: maitinimasis (vartojimas), kova dėl vietos po saule (konkurencija, karjera) ir asmeninis saugumas.
Ūkio poreikiai užgožia politiką, moralę, kultūrą. Kaip ir sovietmečiu, gajus įsitikinimas, jog visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindas yra ekonominis, visa kita – tik antstatas. Anot V. Laučiaus, už tokį požiūrį turime dėkoti pirmiausia ne K. Marxui ir sovietinei sistemai, o liberalams Johnui Locke'ui ir Adamui Smithui.
Konservatoriai ir krikščionys demokratai niekada nesupaprastina politinės tvarkos iki rinkos ekonomikos. Tai dar vienas skirtumas tarp mūsų ir liberalų.
Penktoji sankirta – žmogaus teisių samprata
Liberalizmo epochoje žmogaus teisės pradedamos grįsti susitarimu, o ne tiesa. Žmogaus teisėmis šiandien pavadinama tai, dėl ko tarpusavyje sutaria liberalai. Anot V. Laučiaus, šiuolaikiniai liberalai žmogaus teises išveda iš nieko. Jos tiesiog lieka nepagrįstos. Klasikiniai liberalai jas išvedė iš žmogaus prigimties, nors ir galima prieštarauti, kaip jie tą prigimtį suprato. Šiuolaikiniame liberalizme žmogaus teisės plaukia iš fikcijų, maža to, šiuolaikiniai liberalai dažniausiai patys nesugeba nei suvokti, nei paaiškinti.
Tai, ką bendražmogiškomis vertybėmis vadina liberalai, tikrai ne visada sutaps su krikščioniškomis vertybėmis. Liberalai lanksčiai interpretuodami šeimos sampratą gali sakyti, kad būtų bendražmogiška bendrabučio kambaryje gyvenančią studentų grupę vertinti kaip šeimą, nes jų diskriminavimas nėra humaniška ar bendražmogiška. Konservatorius ir krikščionis demokratas su tuo neturėtų sutikti, nes krikščionybėje šeima nėra neutrali lyties atžvilgiu, o gyvybės lopšys, sukuriamas asmenų laisvu apsisprendimu, o ne susiklosčius faktinėms aplinkybėms.
Prigimtinės žmogaus teisės neturi būti suvokiamos siaurai individualistiškai, jos turi padėti asmeniui įsijungti į atsakingą bendruomenę. Demokratija negali klestėti be atsakingos laisvės ir žmogaus orumo sąvokų, kurios yra subrendusios būtent krikščioniškoje dirvoje. Tačiau liberalioji ideologija, ypač jos karikatūra, ilgainiui užaugina skepticizmą bendrojo gėrio, vertybių ir bendruomeniškumo atžvilgiu. Šis skepticizmas vėliau pradeda ardyti ir pačią demokratiją.
Šeštoji sankirta – politika be istorinio mąstymo
Anot prof. A. Jokubaičio, liberalai nemėgsta kalbėti apie istorijos reikšmę individo moraliniam tapatumui. Liberalai mano, kad ateitis būtinai turi atnešti daugiau laisvės negu praeitis. Toks mąstymas išugdo šiuolaikinius liberalizmo „teisuolius“, kurie vienasmeniais sprendimais gali sau leisti nuteisti žmones, kurie sudėtingais geopolitiniais laikotarpiais aukojo savo gyvybę už Lietuvos laisvę, o kartu ir už jų teisę šiandien būti liberalais.
Tuo tarpu konservatoriai ir krikščionys demokratai Lietuvos valstybę mato kaip praeities, dabarties ir ateities kartų sąjungą. Praeities laisvės kovos mus įkvepia ir primena, kokia didžiulė yra nepriklausomybės kaina, taip pat tradicijoje išsaugotos išminties pažinimas leidžia nekartoti klaidų.
Bendrojo gėrio principas neįsivaizduojamas be kovos už kilnius, garbingus tikslus ar be savo istorinės misijos suvokimo. Istorinė atmintis, kalbos, tradicijų ir tautinės tapatybės puoselėjimas visada liks mūsų bendrijos gyvybės ir stiprybės šaltinis.
Žmogus yra bendruomeniška būtybė, ir stiprios bendruomenės ne tik nėra kliūtis laisvei, bet yra būtinos asmens klestėjimui; kad dabartis išauga iš praeities ir yra veikiama tradicijos, mūsų vilčių ir tikėjimo. Tai reiškia, jog istorinės atminties puoselėjimas, rūpestis kultūrine ir tautine tapatybe yra būtini gyvybingai politinei bendruomenei.
Septintoji sankirta – atvira visuomenė ar kultūrinė bendruomenė?
Liberalai skelbia atviros visuomenės idėją. Tai savotiškas liberalų kultas. Tačiau žvelgiant giliau turime šią idėją rimtai apsvarstyti.
Norint, kad valstybė veiktų reikia ne tik kūno (institucijų, taisyklių), bet ir sielos, t. y. visuomenės, kuri turi savo tapatybę. Todėl, anot prof. A. Jokubaičio, Lietuva neįsivaizduojama be tam tikro uždarumo. Galime būti atviri pasauliui, tačiau norėdami būti lietuviais privalome turėti kažką, ko neturi kitos tautos ir visuomenės. Be tam tikro uždarumo neįmanoma tauta, draugystė ar šeima. Politika neįsivaizduojama be sienų, demokratija negali be suvereniteto, o suverenitetas be kultūrinės ir politinės bendruomenės. Kol nerandi savo kultūrinio savitumo ribų, tol negali suvokti politinio suvereniteto ribų.
Tautinė valstybė, suvokiant ją ne kaip etninį darinį, o kaip kultūrinę ir politinę bendruomenę, kol kas yra vienintelis patikimas ir nepakeičiamas demokratijos garantas. Jeigu nustosime kalbėti apie tautą, tai kartu nustosime kalbėti ir apie demokratiją.
Liberalai teigia, kad keičiasi visuomenę konsoliduojantys faktoriai, mažėja tautinės priklausomybės vaidmuo formuojantis kolektyviniam identitetui. Teigiama, kad žmones vienijančiu veiksniu tampa nebe tautybė, o pilietybė, bendros politinės vertybės. Stiprėja noras tautinį identitetą keisti žmogaus teisių identitetu. Šie identitetai yra priešinami tarpusavyje. Liberalai teigia, kad dabartiniame demokratijos raidos etape pagrindiniu objektu tampa ne tauta, o pilietinės laisvės.
Konservatorių ir krikščionių demokratų uždavinys nepriešinti, o suvaldyti šį konfliktą. Turime suvokti, kad be tautinės tapatybės nebus įmanoma užtikrinti ir esmines pilietines laisves. Neturime leisti kultūriniams ir istorinės atminties karams suskaldyti mūsų visuomenės. Reikia rasti būdą sutaikyti šias dvi politinio mąstymo tradicijas.
Norint, kad demokratija veiktų reikia bendra tapatybe susaistytos bendruomenės. Būtent todėl tiek konservatoriai, tiek ir krikščionys demokratai savo politinėje filosofijoje kalba apie bendro gėrio sampratą, gėrio ir blogio perskyrą. Tuo tarpu liberalai savo moralės kanono neturi, todėl nuolat skelbia, kad „kiekvienas turi savo tiesą“, „nėra vienos objektyvios tiesos“. V. Laučius pastebi, jog jei kiekvienas turi savo tiesą, tuomet tampa labai problemiška atskirti tiesą nuo melo, nelieka tiesos kaip siekinio.
Todėl dažnai susidūrę su melo politika, liberalai nėra pajėgūs melą pripažinti melu: liberalai sako, kad „jie gina savo tiesą“. Mes nebesugebame melą vadinti melu: mes sakome, kad tai – tik kitokia nuomonė. Tuo lengvai naudojasi Rytų autoritariniai režimai, plėtodami savo propagandos politiką. Taip kyla grėsmė pačiai demokratijai.