aA
Lietuvos lenkų bendruomenė tikrai nusipelnė daugiau nei V.Tomaševskio LLRA.
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Domantas Pipas

Gerai, kad Lenkų diskusijų klubas nebenori būti sistemine opozicija politinę vertikalę Vilnijoje sukūrusiai LLRA. Bet deklaruojami norai yra viena, o siūlymai ir idėjos – jau kita medalio pusė. Žodžių neužtenka, reikia ir konkrečių darbų, bendruomenės poreikius atliepiančių sprendimų.

Kuo daugiau Uspaskicho ir Titovo, tuo mažiau Tomaševskio?

Nevyriausybinė organizacija negali būti opozicija politinei partijai!“ – lyg ir teisinasi buvusi Lenkų diskusijų klubo vadovė. Kitaip tariant, laisvalaikiu padiskutuojame, bet rinkimuose balsuojame už LLRA ir net nepabandome Lietuvos lenkų bendruomenei sukurti galimybės turėti politinės alternatyvos?

Kita vertus, M.Antonovičius kai ką siūlo: „Viktoro Uspaskicho grįžimas į politiką ir sprendimas kandidatuoti Vilniaus mero rinkimuose sukūrė grėsmę LLRA-KŠS prarasti savo rusiškąjį elektoratą, kuris pereitų V. Uspaskicho Darbo partijai.“ Taip išeina: kuo daugiau Uspaskicho, tuo mažiau Tomaševskio? Tai nėra valstybininko vertas požiūris. Būtų gerai, kad siūlomos politinės alternatyvos LLRA bent jau atitiktų transatlantinio saugumo kriterijus.

Norint konkuruoti su V.Tomaševskiu, nebūtina kurti kitos politinės partijos. Ta pati visuomeninė organizacija gali įkurti rinkimų komitetą ir artėjančiuose savivaldos rinkimuose pristatyti savo viziją Vilniaus ar Šalčininkų rajonų gyventojams ir taip mesti iššūkį LLRA „politinei vertikalei“. Juk pirmiausia būtent savivaldos kontrolė ir užtikrina LLRA dominavimą Vilnijoje.

Viltims dėl teigiamo V.Uspaskicho faktoriaus Vilniuje prilygsta nebent dar viena Lenkų diskusijų klubui artima idėja – panaikinti 5 proc. rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Neva tai padėtų atskirti lenkų ir rusų balsus, neleistų LLRA jų konsoliduoti. Nors iš tiesų toks pasiūlymas turėtų patikti tik tiems, kurie nori, kad mūsų laisvės kovas dergiantis V.Titovas su savo rusų sąjungos atstovais iš Klaipėdos savivaldybės persikeltų į Lietuvos Respublikos Seimą. Nelikus rinkiminio barjero tą tikrai V.Titovui nebūtų sunku pasiekti.

Būtų gerai, kad kažkas Lietuvos lenkų bendruomenėje mąstytų ne apie tai kaip su V.Uspaskicho ar V.Titovo pagalba „atskirti“ rusų ir lenkų balsus, o kaip įtikinti Lietuvos lenkus, kad yra geresnė alternatyva nei LLRA. Bet čia drąsos ir politinės minties, nei gąsdinti išgalvotai lietuviškojo nacionalizmo baubais, gerokai mažiau.

Kaip padidinti tautinių bendrijų atsparumą propagandai?

Lenkų diskusijų klubas skelbiasi, kad jie aktyviai rėmė sprendimą, kad pietryčių Lietuvos gyventojai galėtų matyti penkias Lenkijos televizijos programas. Neprieštaravome, nekritikavome ir netgi palaikėme šį pasiūlymą. Norisi tikėti, kad tai turės teigiamą efektą pietryčių Lietuvos informaciniam laukui, keičiant dabartinius televizinius įpročius. Bet ar tai gali būti ta stebuklinga kulka?

Tokio pobūdžio sprendimai turi būti priimti atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes. Viena svarbiausių yra ta, kad sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos lenkai nežiūri Lenkijos TV kanalų. Deja, bet daug populiaresnės yra Kremliaus kontroliuojamos televizijos. Ir tai yra faktas. Šiuo atveju reikėtų investuoti į jau egzistuojančius informacinius šaltinius, turinčius savo auditoriją ir ieškoti naujų idėjų ją plėsti. Pastaruoju metu pastebimas dalies lenkakalbių žiniasklaidos priemonių atitolimas nuo LLRA politinės linijos. Vienas, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys – radijo stotis „Znad Wilii“. Reikėtų pagalvoti ir apie atskiros rusakalbės-lenkakalbės televizijos programos sukūrimą pagal estišką pavyzdį.

Tačiau gali būti ir tai, kad Lietuvos lenkai žiūri Rusijos televizijas todėl, kad jose aktyviai peršamos žinutės ir propagandinės versijos tiesiog atliepia bendruomenėje įsitvirtinusius įsitikinimus. Gerai apgalvota propaganda stengiasi išnaudoti visuomenėje ir taip paplitusias nuostatas. Kitaip tariant, priešiškos propagandos poveikis priklauso nuo to, kaip ji dera su turimais įsitikinimais – jei juos atitinka, žinutė yra priimama ir tik sustiprina turimą nuomonę. Todėl norint keisti situaciją iš esmės būtina rasti pamatines Lietuvos lenkų bendruomenėje paplitusių įsitikinimų (pavyzdžiui - geopolitinės orientacijos į Rytus) priežastis ir pabandyti jas pakeisti.

Valstybinė kalba – integracijai, o ne asimiliacijai

Buvusi lenkų diskusijų klubo vadovė sako, kad ji nėra prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą: „tik reikia užtikrinti deramas sąlygas: mokyklose turėtų nepritrūkti kokybiškų lietuvių kalbos vadovėlių, aukštai kvalifikuotų lietuvių kalbos mokytojų, reikia pagaliau parengti dar 2011 m. žadėtą lietuvių kalbos mokymo metodiką...“.

Šioje vietoje ir vėl reikėtų stabtelėti. Tik nedidelė dalis LLRA atstovaujančių Seimo ir Viliaus rajono savivaldybės tarybos narių neturi nieko bendro su švietimu – daugelis LLRA lyderių regione buvo mokyklų direktoriai, direktorių pavaduotojai ugdymui, mokytojai (dažniausiai lenkų kalbos arba istorijos), švietimo skyriaus vadovai ir darbuotojai ar bent jau aktyvūs „Maciež Školna“ nariai. Skaičiuojama, kad Vilniaus rajone yra politizuota daugiau nei pusė tautinių bendrijų mokyklų – jų vadovais skiriami partijai lojalūs ar jos nariais esantys asmenys. Ir tai vėlgi tyrimais pagrįstos išvados. Tad kyla klausimas – kaip tokiomis sąlygomis galima užtikrinti aukštos kvalifikacijos lietuvių kalbos mokymą? Ypač žinant, kad LLRA ir toliau siekia, kad pietryčių Lietuva ir toliau liktų izoliuota „uždara tvirtove“? Ir kokį receptą siūlo Lenkų diskusijų klubas?

Pasikartosiu - vienas išraiškingiausių faktų, atskleidžiančių nepakankamas valstybinės kalbos žinias – valstybinio lietuvių kalbos egzaminų rezultatai. Pernai lietuvių kalbos valstybinį egzaminą išlaikė 89,5 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,5 proc. tautinių bendrijų kalbomis besimokiusiųjų moksleivių. Turint galvoje, kad valstybinio lietuvių kalbos egzamino įskaita yra privaloma norint įgyti vidurinį išsilavinimą bei stojant į pasirinktą universitetą, šis tautinių bendrijų ir lietuvių pasiekimų skirtumas daro neigiamą įtaką ir vėlesniems piliečių socialiniams ir ekonominiams rodikliams, studijų ir įsidarbinimo galimybėms.

Valstybinės kalbos mokėjimas nėra asimiliacija ar koks nors „palietuvinimas“, tai modernios politinės tautos, kai tautinės bendrijos jautųsi visavertėmis valstybės ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo narėmis, kūrimosi sąlyga.

Strategijos Vilnijai gairės

Teisus Justinas Dementavičius teigdamas, jog turime „gerbti prigimtines bendruomenes, kurios geba savarankiškai tvarkyti savo kultūrinius ir pasaulėžiūrinius reikalus. (...) viskas dėl bendruomenių ir nieko, kas joms kenktų“, tačiau tokiam dialogui reikalinga viena, bet itin svarbi sąlyga – bendruomenės turi būti savarankiškos ir savaveiksmės, jos negali būti detalės V.Tomaševskio politinėje dėlionėje. Tik su savarankiškomis bendruomenėmis yra įmanomas autentiškas dialogas, nes tik tada būsime užtikrinti, kad tai jų, o ne jas kontroliuojančios LLRA viršūnėlės, balsas. Ar iš sisteminės opozicijos statuso siekiantis išsivaduoti Lenkų diskusijų klubas siūlo kokią nors strategiją šiuo klausimu?

Vilnija – daugiatautis regionas turintis savitą istoriją ir specifiką. Ir ją būtina suprasti. Regiono žmonių tapatybę sudaro trys tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio sunkiai derantys ramsčiai: stipriai išreikštas „vietinių“ identitetas, sovietinė nostalgija, kurią turbūt geriausiai apibūdintų ekonominio nesaugumo būsena ar socialinio statuso praradimai žlugus senajai sovietinei sistemai ir, be abejo, tvirta katalikų tikėjimo tradicija. 2016 m. atlikti sociologiniai tyrimai liudija, kad tautinei bendrijai priklausančių žmonių požiūris į Kremliaus politiką labai priklauso nuo jo socialinio statuso: kuo žemesnis socialinis laiptelis, tuo daugiau geopolitinės orientacijos į Rytus. Būtent šis sociologinis paveikslas ir turėtų brėžti strategijos Vilnijai gaires.

Gyventojų socialinės atskirties mažinimas ir ekonominės gerovės kūrimas – tai turėtų būti ateities vizijos Vilnijai pamatas. Todėl dar prieš kelis metu su kolegomis esame pasiūlę Pietryčių Lietuvos fondo idėją. Kaip ji galėtų veikti praktiškai?

Vilnijos ekonominis vystymasis negali būti paliktas ligšiolinei savieigai, kurios rezultatas – regiono ekonominis ir socialinis atsilikimas. Valstybė turi įgyvendinti specialius stambios apimties projektus, kad išjudintų šio regiono ekonominę plėtrą. Kitų ES valstybių narių praktikoje netrūksta mechanizmų, kaip padėti silpniausiems šalių regionams.

ES regionų vystymo politika vykdoma tiek bendresnio pobūdžio įstatymais, numatančiais paramą atskiriems regionams, priklausomai nuo jų raidos scenarijų (Italijoje 2002 m. įkurtas Neišsivysčiusių sričių fondas regioninei plėtros politikai nepakankamai išsivysčiusiose šalies srityse tiek konkrečiai įvardytų regionų vystymui reglamentuoti skirtais teisės aktais (2009 m. Slovėnijoje priimtas specialus įstatymas, skatinantis labiausiai atsilikusio Pomurjės regiono plėtrą). Šis specializuotas fondas sudarytų galimybes dalį aukščiau minėtų lėšų investuoti į įvairius Vilniaus regione plėtojamus ekonominius projektus. Be to, Vilniaus ir Šalčininkų bendruomenės galėtų rengti įvairius kultūrinius, socialinius ir sporto projektus, kurie stiprintų šių bendruomenių savarankiškumą, didintų jų įsitraukimą į valstybės kultūrinį ir socialinį gyvenimą.

Didesnis investicijų atėjimas, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo savivaldybės, t. y. nuo jos skirstomų socialinių pašalpų, nuo darbo savivaldybės įmonėse ar įstaigose. LLRA prarastų svertus stiprinti „apgultos tvirtovės“ būseną, o pietryčių Lietuvos bendruomenės taptų savarankiškesnėmis ir taip atsirastų galimybė autentiškam dialogui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vėžiu susirgusi Vaiva pinigų negauna: kovoja ne tik su liga, bet ir su draudimo bendrove (45)

Kaip ir daugeliui vėžio diagnozė Vaivai Mickuvienei buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. „Man...

Įvertino „Barclays“ pasitraukimą: taip gerai Lietuvoje jau seniai nebuvo – bus dar daug kitų (15)

Daliai žmonių pradėjus skambinti pavojaus varpais, kad „ Barclays “ – tik pirmoji kregždė,...

Smūgis naudotų automobilių pardavėjams: neparduoda net pigiausių mašinų (168)

Milžiniškus protestus rengę, gatves blokavę ukrainiečiai palankesnių muito sąlygų...

Kaip klaidinami pirkėjai: per savo neapdairumą už būstą sumokėsite daugiau (1)

Pirmą kartą su būsto pirkimu ar pardavimu susiduriantys žmonės gali nesunkiai pasimesti...

2019-ųjų biudžetas: kiek „į rankas“ gaus pensininkas, mokytojas, prezidentė (492)

Seimas antradienį priėmė 2019 metų biudžetą . BNS žurnalistų komanda tradiciškai įvertino,...

Žilvinas Tratas 30-ąjį gimtadienį atšventė su pačiais brangiausiais žmonėmis: nesitikėjau, kad mane taip paveiks ši diena

Neseniai savo gimtadienį atšventęs žinomas aktorius Žilvinas Tratas drąsiai gali sakyti, kad per...

Seime priimant biudžetą – nesuvaidintos emocijos (13)

Seime surinkus 84 balsus už antradienį priimtas valstybės 2019 m. biudžetas. Per kelias valandas...

Astrologės Lolitos Žukienės 2019 metų prognozė gimusiems po Liūto ženklu: naujų progų ir sumanymų metai

Šiais metais kursite materialią gerovę. O kai kuriems gyvenimas siūlys alternatyvas ir reikės...

Balsavimas už biudžetą parodė, kaip ir kas palaiko valstiečius (108)

Per balsavimą už kitų metų biudžetą formalūs ir neformalūs „valstiečių“ partneriai Seime...

Vilniaus eglės kūrėja Jolanta Tūraitė įvardijo, kokia turėtų būti pagrindinė Kalėdų mada (5)

Vilniaus eglės bendraautorė, jau du dešimtmečius kurianti Kalėdų egles ne tik Lietuvoje, bet ir...