Laurynas Kasčiūnas. Kaip COVID-19 paveiks Europos gynybą

Europos Komisija šią savaitę skambiai pristatė atnaujintą pasiūlymą dėl naujo 7 metų ES biudžeto ir 750 mlrd. ekonominį ES gelbėjimo planą. Jis skirtas ES išvesti iš COVID-19 nulemtos ekonominės krizės, didinti ES atsparumą ateityje ir stiprinti solidarumą bei politinę ES integraciją. Deja, bet vienas iš „naujųjų ES prioritetų“ – gynyba, šiandieninių iššūkių kontekste yra nustumtas į antrą planą.

Per pastaruosius keletą metų ES žengė ne vieną naują žingsnį gynybos srityje. Aktyvuotas glaudesnio bendradarbiavimo formatas (PESCO), jame dalyvaujančios valstybės prisiėmė konkrečius įsipareigojimus gynybos srityje bei inicijavo ne vieną naują projektą (vienas tokių – Kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimas, kuriam vadovauja Lietuva). Sutarta steigti Europos gynybos fondą, kuris kofinansuotų daugiašalius pajėgumų vystymo bei mokslinių tyrimų projektus gynybos srityje, pirmieji nedideli projektai jau gavo ES finansavimą. ES vis daugiau dėmesio pradėjo skirti hibridinėms grėsmėms. Pradėta kalbėti apie tai, kad ES pasirengusi finansiškai prisidėti sprendžiant karinio mobilumo iššūkius Europoje, ir apskritai – gynybos sritis deklaruota kaip vienas iš prioritetų naujojoje ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje. Visa tai sutapo su augančiais ES valstybių nacionaliniais gynybos biudžetais, kas pagrįstai didino optimizmą, jog ES turi sveikų ambicijų saugumo ir gynybos srityje, bei gali tapti rimtu partneriu NATO, tikru transatlantinio saugumo ramsčiu, kuris dalintųsi našta ir įsipareigojimais su JAV. Pagaliau pasirodė ženklų, kad ES nuo politinių deklaracijų gynybos srityje pagaliau pereis prie realių investicijų.

Bet žiūrint į ateitį, dangus virš ES ambicijų gynybos srityje, atrodo, vėl niaukiasi. Šiandien, ES valstybėms sprendžiant ekonomikos iššūkius, susijusius su COVID-19, viena iš sričių, kuri gali nukentėti labiausiai, yra gynyba.

Tikėtina, jog daugelyje ES valstybių mažės gynybai skiriamas finansavimas. Trumpuoju laikotarpiu to gali nesimatyti, nes, ženkliai kritus valstybių BVP, procentine išraiška gynybos biudžetai netgi gali padidėti. Bet akivaizdu, jog artimiausiais metais nacionalinėje darbotvarkėje gynybai bus skiriama mažiau dėmesio. Tai būtų klaida, nes COVID-19 tik išryškino naujas saugumo grėsmes, tuo tarpu senosios – niekur nedingo. Tai svarbu suprasti ir diskutuojant bei priimant sprendimus Lietuvoje.

Pagrindinis testas ES ambicijoms gynybos srityje yra derybos dėl naujosios finansinės perspektyvos, pradiniame Europos Komisijos pasiūlyme gynybai buvo planuojama skirti beveik 30 mlrd. eurų. Dar gerokai iki COVID-19 krizės buvo nemažai ženklų, kad ši suma gali susitraukti. Ekonominės krizės akivaizdoje valstybių apetitas ES biudžeto lėšas nukreipti į gynybos sritį dar labiau sumažėjo. Pagal naujausią Europos Komisijos pasiūlymą gynybos sričiai numatyta tik apie 15 mlrd., iš jų vos 1.5 mlrd. kariniam mobilumui (nors pradinis pasiūlymas buvo 6.5 mlrd., o valstybių poreikiai šį skaičių viršija kartais).

Diskusijos ES atspindi nacionalinius prioritetus – gynybai sunku konkuruoti su sanglauda ar žemės ūkiu. Belieka tikėtis, jog karštose valstybių lyderių derybose vasarą kas nors atkreips dėmesį į gynybos finansavimo klausimus. Tarp valstybių, kurios galėtų tai padaryti, norėtųsi matyti ir Lietuvą. Juk finansavimo kariniam mobilumui didinimas yra aiškus Lietuvos saugumo interesas.

Įtampos, susijusios su gynybos finansavimu, ne tik kelia klausimus dėl ES ambicijų gynybos srityje patvarumo, bet ir skatina svarstyti, kokios galėtų būti ilgalaikės pasekmės Europos gynybiniam pajėgumui. Mažiau pinigų karinio mobilumo projektams – prastesnė ES valstybių infrastruktūra ir lėčiau atvykstanti partnerių karinė parama, o tai ypač svarbu Baltijos valstybėms. Mažiau pinigų bendroms programoms – mažiau projektų, kurie galėtų virsti naujais pajėgumais bei silpnesnė ES gynybos pramonė. Mažiau pinigų karinėms operacijoms bei partnerių paramai – silpnesnis ES balsas pasaulyje ir daugiau krizių kaimynystėje. Kadangi nacionalinis finansavimas gynybos sričiai taip pat, tikėtina, mažės, niekas nekompensuos ES investicijų trūkumo. Akivaizdu, kad neigiamą poveikį pajustų ne tik ES, bet ir NATO, kurios pajėgumas priklauso ir nuo ES valstybių indėlio.

Klausimas pabaigai – kaip sušvelninti neigiamas COVID-19 pasekmes ES gynybai? Pirma, trumpuoju laikotarpiu visos pastangos turi būti nukreiptos į derybas dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos, dar yra laiko plėsti bei stiprinti valstybių koaliciją, kuri pasisakytų prieš gynybos finansavimo mažinimą, ypač karino mobilumo srityje. Tai svarbu daryti pačiame aukščiausiame politiniame lygyje. Tai ne tik investicijų, bet ir simbolinis klausimas, nes karinis mobilumas yra geriausias lakmuso popierius, kiek rimtai ES žiūri į gynybą ir kiek ES gali prisidėti prie NATO pastangų. Antra, Europoje mažėjant gynybos finansavimui, ES gynybos iniciatyvos neišvengiamai turės tapti atviresnės transatlantiniams partneriams. JAV to siekė nuo pat pradžių, pagrįstai kritikuodamos Europos gynybos fondo taisykles, ribojančias trečiųjų valstybių įmonių dalyvavimą ar ragindamos greičiau sutarti dėl trečiųjų valstybių (sąjungininkų) įtraukimo į PESCO projektus.

Tiek vienu, tiek kitu atveju Lietuva ir kitos transatlantinės ES valstybės derybose padarė nemažai, bet galutinio rezultato nepasiekė, COVID-19 paveikta ekonominė situacija turėtų suteikti naują postūmį šiuos klausimus galiausiai išspręsti transatlantinio bendradarbiavimo naudai.