aA
Kitaip nei Vakarų Europoje debatai dėl imigracijos poveikio Lietuvoje tik įsibėgėja. Ir tai suprantama, nes Vakarų Europoje, kitaip nei Lietuvoje, imigracijos procesai jau pakeitė visuomenių sanklodą. Tiesa, vieni tai pripažįsta, o kiti vis dar neigia. Bet net ir tie, kurie pripažįsta naują realybę, nesutaria dėl to, kaip vertinti šį reiškinį.
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Domantas Pipas

Kalbant labiau akademiškai, imigracijos ir aižėjančios multikultūrinės visuomenės pasekmė – naujų kultūrinių-socialinių takoskyrų Vakarų Europos visuomenėse atsiradimas, kurios ne tik keičia europiečių tapatybę, bet ir perbraižo ir šių šalių politines erdves. Štai artėjantį savaitgalį vyksiančiuose Švedijos parlamento rinkimuose konservatyvi dešinioji anti-imigracinė Švedijos demokratų partija, tikėtina, laimės 18–20 proc. balsų, nors dar prieš dešimtmetį toks šios politinės jėgos pasirodymas būtų vertinamas kaip iš fantastikos srities – 2006 m. Švedijos demokratų palaikymas nesiekė ir 2 proc.

Tad kas atsitiko? Švedijoje jau kelis dešimtmečius dominuojanti „atvirų durų“ imigracijos politika ir nuoširdus noras švęsti „vienybę įvairovėje“ susidūrė su rimtu iššūkiu, kurį geriausiai apibūdina klausimas: ar galima toleruoti netolerantiškus? Kaip toleruoti ir užtikrinti demokratijos veikimą, kai naujos uždaros bendruomenės tiesiog atmeta esminius vakarietiškos demokratijos principus: pradedant vyro ir moters lygiateisiškumo reikalais ir baigiant pasaulietinės valstybės principais?

Didelė dalis Švedijos visuomenės sako, kad to nebenori ir kelia klausimą „kas mes esame ir kokią valstybę kuriame?“ Tačiau tradicinės politinės partijos nusprendė ignoruoti šį iššūkį ir elgiasi taip, lyg imigracijos problemos nebūtų, o Švedijos pasirinktas multikultūrinės visuomenės modelis ir toliau gerai veikia.

Atsiradus naujam lūžiui visuomenėje Švedijos politinis elitas nesugebėjo ar galbūt dėl įsitvirtinusios „politkorektiškumo tabu“ sistemos ir nenorėjo jo atliepti (bent jau griežtinant imigracijos politiką kaimyninės Danijos pavyzdžiu). Tai lėmė, kad visuomenės protesto banga leido politinėje sistemoje įsitvirtinti naujai politinei jėgai – Švedijos demokratams. Taip Švedija, kuri dešimtmečius buvo vertinama kaip multikultūrinės šalies etalonas, kaip ir visa Europa įžengė į „kultūrinių karų“ etapą.

Regis, politiškai daugiausiai nuo to nukentėjo centro dešinės Moderatų partija, nors bendrame Vakarų Europos kontekste šis naujas visuomenės lūžis labiausiai smogė naują realybę pripažinti atsisakantiems arba ir toliau įvairovę švęsti norintiems kairiesiems. Jeigu dar prieš porą dešimtmečių socialiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai užuovėjos ieškojo socialistų draugijoje, šiandien atsiradęs priežastinis ryšys tarp imigracijos ir nedarbo lygio, globalizacijos ir netolygaus gerovės pasiskirstymo skatina juos rinktis kraštutinės dešinės stovyklą. Tai akademinėje literatūroje kartais vadinama kraštutinės dešinės rinkėjų „proletarizacija“. Šių politinių judėjimų stiprėjimas sutapo su ilgalaikiu nokdaunu kairiosioms jėgoms, kurį stebime visą pastarąjį dešimtmetį.

Ar Lietuva gali tapti imigrantų traukos valstybe?

Galima pasidžiaugti, kad Lietuva bent jau kol kas lieka šių procesų nuošalyje. Tačiau ilgainiui imigracijos klausimas neišvengiamai aktualizuosis ir tai pirmiausia lems mūsų demografijos būklė. Prognozės tikrai niūrios: jei niekas iš esmės nepasikeis, 2060 m. Lietuvoje turėsime tik 2 milijonus gyventojų. Tai bus itin stiprus smūgis ne tik valstybės socialinei sistemai, bet ir tautos išlikimui apskritai.

Norint bent jau palaikyti visuomenės demografinę pusiausvyrą, reikėtų, kad šeimoje augtų daugiau nei du vaikai. Šiandien šis rodiklis, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, siekia tik 1,7 vaiko. Žvelgiant strategiškai, tuštėjančios Lietuvos scenarijų galima stabdyti trimis būdais: pirma, ieškant sprendimų „sugrįžtančios Lietuvos“ idėjai, antra, valstybei kuriant paskatas gimstamumui skatinti ir įgyvendinant šeimas stiprinančią politiką, ir trečia, atveriant duris darbo imigrantams iš trečiųjų šalių.

Stambus verslas jau dabar primygtinai siūlo rinktis darbo jėgos imigracijos kelią ir siūlo liberalizuoti Lietuvoje galiojančius migracijos tvarką reguliuojančius įstatymus, kad verslas galėtų lengviau įdarbinti trūkstamų profesijų darbuotojus. Šių pastangų efektus jau galima pastebėti.

Remiantis išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, liepos mėnesį iš Lietuvos emigravo 3929 asmenys, imigravo 4253. Taigi, į šalį atvyko 324 asmenimis daugiau, nei iš jos išvyko. Birželio mėnesį išvykusiųjų skaičius siekė 3060, atvykusiųjų – 3508, gegužę – atitinkamai 3084 ir 3627. Kaip matyti, pastaruosius tris mėnesius augo tiek emigracijos, tiek imigracijos tempai. Migracijos pokytis buvo teigiamas, bet kalbėti apie „sugrįžtančią Lietuvą“ dar tikrai anksti.

Šioje statistikoje nėra duomenų, kokia dalis atvykstančiųjų yra emigravę lietuviai, kokia užsieniečiai. Remiantis ankstesniais stebėjimais, du trečdaliai atvykstančiųjų turėtų būti lietuviai. Tuo tarpu maždaug trečdalis yra darbo imigrantai iš trečiųjų šalių – daugiausia Rytų Europos.

Emigruoti į Lietuvą užsieniečius skatina ne tik didesni nei jų gimtosiose šalyse atlyginimai, bet ir nuo 2017 m. palengvintos įsidarbinimo sąlygos. Pavyzdžiui, ukrainiečiai Lietuvoje daugiausiai darbinasi tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, betonuotojais, plytų mūrininkais, apdailininkais, metalinių laivų korpusų surinkėjais, suvirintojais.

Tačiau šioje vietoje atsiranda tam tikri iššūkiai. Be abejo, kol kas nėra pagrindo kalbėti apie nesėkmingą kultūrinę integraciją ar uždarų ir netolerantiškų bendruomenių iššūkius. Tačiau darbo imigracija, kada atvykę užsieniečiai tokius pačius darbus sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus nei Lietuvos piliečiai, sudaro nelygiavertę konkurenciją, kuri gali stabdyti lietuviams mokamų atlyginimų augimą tam tikruose sektoriuose.

Tuo tarpu nemažai Lietuvos piliečių būtent dėl mažų atlyginimų pasirenka emigraciją į turtingesnes Vakarų Europos šalis. Susidaro vadinamoji uždaro rato problema: dėl mažų atlyginimų emigruojant Lietuvos piliečiams atsiranda kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, dėl ko verslui didėja poreikis atsivežti reikiamos kvalifikacijos pigesnę darbo jėgą iš Ukrainos ar kitų trečiųjų šalių, o tai, savo ruožtu, riboja atlyginimų augimą ir Lietuvos piliečiams, dirbantiems tokius pačius darbus.

Liberalizavus užsieniečių įsidarbinimą, matomos tendencijos, kai į Lietuvos vizų tarnybas Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitose trečiose šalyse kreipiasi ne tik įmonės, įdarbinusios Lietuvoje trūkstamų profesijų darbuotojus (suvirintojus, tolimųjų reisų vairuotojus, siuvėjus), bet ir kitų profesijų (maisto pramonės, statybų sektoriaus) darbuotojus, kurių profesijų atstovų šalyje netrūksta. Pavyzdžiui, 2016 m. sausio–vasario mėnesiais išduota per 2000 daugkartinių nacionalinių vizų, o 2017 m. tuo pačiu laikotarpiu išduota net 4000 vizų.

Vizija – tik kontroliuojama imigracija

Darbo jėgos pritraukimas iš trečiųjų šalių turi būti selektyvus ir konkretus, tik esant tam tikrų profesijų darbuotojų poreikiui. Nėra tikslinga plačiai atverti duris, kol nepavyksta susigrąžinti emigravusiųjų, o mažėjantis nedarbas šalies mastu dar nėra toks mažas (8,2 proc.).

Kai kuriose Europos šalyse netgi taikomos imigrantų iš trečiųjų šalių srauto ribojimo priemonės. Pavyzdžiui, Estijoje su tam tikromis išimtimis yra metinė imigravimo kvota užsieniečiams, kuriems gali būti išduodamas laikinas leidimas gyventi darbo, verslo veiklos ar Estijos įmonės kontrakto su užsienio įmone pagrindu, ir šiuo metu siekia 0,1 proc. nuolatinių Estijos gyventojų, t. y. 1315 imigrantų. Tai reiškia, kad imigrantų skaičius per metus negali viršyti 0,1 proc. Estijos nuolatinio gyventojų skaičiaus tais metais.

Šio modelio šalininkų teigimu, taip Estija prioritetą teikia aukštos kvalifikacijos specialistams, kurių atvykimui taikomos numatytos kvotos išimtys. Lietuvoje irgi reikėtų apsvarstyti „estiško“ modelio privalumus ir trūkumus.

Dar vienas svarbus žingsnis, kuris apribotų socialinį dempingą – nustatyti aukštą minimalų atlyginimą, kuris turėtų būti mokamas darbo imigrantams, atvykstantiems dirbti į Lietuvą. Jau ir dabar nuo 2017 m. įsigaliojusios įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisos numato, kad aukštą profesinę kvalifikaciją turintis užsienio specialistui turi būti mokamas ne mažesnis kaip 1,5 pastarojo metų ketvirčio šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio.

Vyriausybė yra patvirtinusi sąrašą 27 profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta. Taip pat numatyta, kad Lietuvoje užsienietis (ne aukštos kvalifikacijos specialistas) gali būti įdarbintas pagal darbo sutartį, jam mokamas darbo užmokestis negali būti mažesnis negu tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbantis Lietuvos pilietis, o jeigu pastarieji įmonėje nedirba, užsieniečių alga negali būti mažesnė negu pastarųjų metų šalies vidutinis mėnesinis darbo mėnesinis užmokestis tame sektoriuje.

Nepaisant šių esamų priemonių klausimas lieka atviras: ar pakanka šių saugiklių užkardyti socialinį dempingą, kuris stabdo Lietuvos piliečiams mokamų atlyginimų augimą tam tikruose sektoriuose ir taip prisideda prie emigracijos?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės (51)

Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių...

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (35)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (543)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Po žinių apie sniegą – patikslinta sinoptikų prognozė: nemalonumai užklups netikėtai (3)

Sekmadienio dieną Lietuvos padangė bus debesuota. Nedideli pragiedruliais pasirodys kai kuriose...

Rumunai suvarpė Lietuvos vartus ir išmetė rinktinę į žemiausią divizioną (310)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vykusiose...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (67)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (141)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...

Kremliaus kėslai verčia sunerimti: visai šalia Lietuvos – pavojingi signalai (117)

Latvija švenčia šimtmetį . Tačiau Latvijos parlamentarai nespėjo įteikti dovanos šaliai –...

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (185)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...