Po kalbos Europos Parlamento nariai sukėlė jam ovacijas, plojome atsistoję, nes tų ovacijų, kaip ir nuoširdžios mūsų visų padėkos ir pagarbos J. Buzekas yra tikrai vertas.
„Nė vienas žmogus nėra sala. Nė viena valstybė nėra sala. <...> Aš esu lenkas, aš esu europietis, aš tikiu Europos projektu. Tokiai Europai aš pasirengęs atsidavusiai, negailėdamas jėgų dirbti ir ateityje. <...> Europos Sąjunga nėra Jungtinės Europos Valstijos. Mes esame žmonių, tautų sąjunga... ", – kalbėjo J. Buzekas.
J. Buzeko kalboje nebuvo skaičių, statistikos, kiek ir kokių nutarimų ir teisės aktų per jo vadovavimo Europos Parlamentui metus buvo priimta. Tai buvo kalba politiko, lyderio, turinčio Europos viziją.
Jis nepamiršo pasakyti, iš kokios šalies jis yra, taip pat to, kad jo šalis kelis dešimtmečius buvo už „geležinės uždangos", todėl jam tokia svarbi yra demokratija ir žmogaus teisės.
O man tuo metu prieš akis iškilo 2010 m. rugpjūčio 31-oji ir aš, stovinti Triumfo aikštėje Maskvoje. Vyksta opozicijos mitingas Rusijos Konstitucijos 31-ajam straipsniui remti ir pareikalauti, kad jo būtų laikomasi, t.y. kad Rusijoje galiotų teisė rengti susirinkimus, apskritai kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, pilietinės teisės. Aikštės vidurys aptvertas metaline tvora, ten stovėti negalima. Aikštė grūste prigrūsta kariškų dengtų mašinų su užrašais „Liudy", aikštės pakraščiuose autobusuose savo eilės laukia specnazas.
Tiesiai man į veidą milicininkas keistai spindinčiomis akimis su garsiakalbiu rankose rėkia: „Osvobodytie ulytsu, osvobodytie projiezžuju čast!". Matau, kaip į autobusus uniformuoti žmonės grūda mano draugus Rusijos žmogaus teisių gynėjus.
O po minutės – telefono skambutis iš Europos Parlamento pirmininko J. Buzeko kabineto: pasakokite, kas vyksta, mes sekame įvykius! Pasakokite viską, ką matote!.. Pasakoju. Prišoka Vakarų žurnalistai, klausosi, ką aš angliškai kalbu, ką pasakoju. Paklausta, su kuo ką tik kalbėjau, atsakau: tai buvo skambutis iš Europos Parlamento pirmininko kabineto žmonių, EP vadovas nori žinoti, kas čia vyksta.
O juk tos dienos rytą Maskvos milicijos viršininkas spaudos konferencijoje sakė: duosim per galvą bananu visiems, kurie ateis į aikštę. Paklaustas, ką darys su Europos Parlamento deputatais, kurie ketina stebėti mitingą, atsako: gaus ir jie, prieš trenkdami per galvą pasų netikrinsime!
Jautėme EP pirmininko rūpesį ir būdami Šiaurės Osetijoje, Beslane, ir sėdėdami M. Chodorkovskio teisme Chamovnikų teisme Maskvoje.
Didžiavausi Europos Parlamento pirmininku J. Buzeku visus šiuos dvejus su puse metų, kai jis vadovavo Europos Parlamentui. Tai garbingas, išmintingas vyras, patyręs politikas, kompromiso meistras, tačiau nedarantis kompromisų principiniais klausimais. Ir vakar džiaugiausi jo pareiškimu: Buzekas pareiškė, kad Rusijoje turi būti surengti nauji Dūmos rinkimai, ir turi būti garantuota, kad jie bus laisvi ir sąžiningi.
Antradienio vakarą aš pati EP plenariniame posėdyje, dalyvaujant ES Aukštajai įgaliotinei užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton apie tai kalbėjau, primygtinai siūliau, kad ES atstovai ES-Rusijos viršūnių susitikime šią savaitę Briuselyje pareikalautų naujų Dūmos rinkimų, o trečiadienį tokią rezoliuciją jau priėmė ir Europos Parlamentas (nors jos projekte, kurį svarstėme antradienį, tokios nuostatos nebuvo), atskirą pareiškimą padarė ir EP pirmininkas Jerzy Buzekas.
Jau kito mėnesio viduryje Europos Parlamentas rinks naują pirmininką. Žinome tris kandidatus, tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad nė vienas jų nebus toks geras Europos Parlamento vadovas, koks buvo Jerzy Buzekas.
Profesorius Jerzy Buzekas, garbingas lenkų tautos sūnus.
Kaip būtų gerai, kad mūsų Tauta tokių sūnų ir dukterų turėtų, ir kad jų Lietuva turėtų kuo daugiau.