Be jokios abejonės, tautos kraustymasis iš regionų – kaimų ir mažesnių miestų – viena skaudžiausių Lietuvos problemų. Tačiau šia korta lošiantys „žalieji valstiečiai“ kažkodėl nenori prisiminti fakto, kad būtent jie, būdami valdžioje, priėmė sprendimą, propagavo ir agitavo įgyvendinti Lietuvos kaimo plėtros programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, kuri vienareikšmiškai papylė alyvos į rusenantį kaime neigiamų socialinių ir demografinių tendencijų laužą.
Lietuvos kaimo žmones nuo žemės ūkio gamybos patraukė tuometinė „valstiečių“ ministrė Kazimira Prunskienė, – jai vadovaujant Lietuvos žemės ūkio ir kaimo politikai buvo pradėtas įgyvendinti įsakymas „Dėl Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklių“.
Tuometiniai šios priemonės propaguotojai agitavo, kad pensininkams ir kitiems pagyvenusiems žmonėms labai apsimokės savo ūkiuose atsisakyti prekinės pieno, grūdų, kitokios žemės ūkio produkcijos gamybos.
Iš pradžių Lietuvos ūkininkai žiūrėjo į tai atsargiai – nepuolė lengva ranka atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo. Be to, tautos atminty dar skaudžiai įsirėžę kolūkių ir „nubuožinimo“ vajaus pasekmės, todėl net už žadamą finansinę naudą mesti ūkininkavimą iš pradžių ryžosi tik nedaugelis.
Vis dėlto tuometiniams valdantiesiems, tarp kurių pirmu smuiku grojo „valstiečiai“, įsukus informacinę – propagandinę kampaniją, netrukus nemažai ūkininkų apsisprendė pasirinkti šį kelią – pasiimti išmokas vietoje ūkininkavimo. Pirmiausia dalyvauti valdžios kišamoje priemonėje ryžosi dirbę vos po kelis hektarus žemės, laikę po 1–2 karves. Vėliau – turintys ir daugiau žemės naudmenų, laikę daugiau karvių ir turėję didesnes pieno pardavimo kvotas. Galimybė gauti išmokas ir nedirbti įkvėpė vis daugiau ūkininkų – ūkininkavimo atsisakymas Lietuvos kaime įgavo masinį pobūdį.
Ši priemonė numatė, jog mainais į tam tikras išmokas iš prekinės žemės ūkio gamybos gali pasitraukti žemdirbiai nuo 55 metų amžiaus! Tai yra amžius, kai žmogus sukaupęs vertingos darbinės patirties, dar galėtų ilgus metus naudingai dirbti ir kurti ateitį kaime, palikti ūkį, verslą savo vaikams.
Kodėl valdžią turėję „valstiečiai“ taip stengėsi nuvaryti Lietuvos valstiečius masiškai atsisakyti ūkininkavimo? Priemone buvo pasinaudota kaip būdu smulkesnius ūkininkus pastūmėti į savo turimų žemės ūkio naudmenų perleidimą, nors pagal priemonės reglamentavimą, paramos gavėjas turėjo teisę pasilikti žemę su sąlyga, kad augins javus ir laikys vieną karvę tik savo šeimos reikmėms. Suprantama, jog išlaikyti net kelių hektarų žemės plotą tokiomis sąlygomis tapo netikslinga ir netgi nuostolinga. Kam išlaikyti žemę kaime, jeigu negali joje ūkininkauti?
Tuomet priemonės propaguotojai ypač akcentavo, jog paramos gavėjas nebūtinai savo žemę turėtų dovanoti ar kitaip perleisti vaikams, giminėms ar kaimynams – galimybė tai padaryti buvo numatyta ir visai svetimiems asmenims. Gyventi už išparduotą turtą – paprasčiau.
Spėkite, kas netruko pasinaudoti tokiomis plačiai atsivėrusioms žemių perleidimo galimybėmis? Turbūt nėra paslaptis – „atsilaisvinusias“ žemes visų pirmą suspėdavo supirkti stambieji žemės savininkai. Dabar „valstiečių“ partijos vadas turi ir stambiausio Lietuvos žemvaldžio titulą. Ramūnas Karbauskis – didžiausias žemių valdytojas – ir asmeniškai, ir su juo susijusios įmonės.
Spėkite, kas garsiausiai dabar šaukia apie ištuštėjusį ir prasigėrusį, o ne žemę dirbantį kaimą?
Taigi, grįžkime prie kaimų tuštėjimo...
Tik keletas skaičių, kurie galėtų iliustruoti „žaliųjų valstiečių“ partijos paskatintos paramos priemonės „Ankstyvas pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ įgyvendinimo padarinius nuo 2004 m. iki 2013 m.:
Karvių skaičius sumažėjo trečdaliu (nuo 467 tūkst. iki 316,4 tūkst.);
Galvijų skaičius sumažėjo 27 proc. (nuo 934,1 tūkst. iki 684 tūkst.);
Aktyvių ūkininkų, prašančių tiesioginės paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, skaičius sumažėjo 36 proc! (nuo 237,5 tūkst. iki 151,2 tūkst.)
Iškalbingi skaičiai. Kokia gali būti žmogaus ir jo vaikų ateitis kaime neturint žemės, arba neturint teisės užsiimti žemės ūkio veikla? Užsiimti alternatyvia veikla? Ar galima tai vertinti rimtai Lietuvos kaime? Ar daug pasitraukusių iš aktyvaus ūkininkavimo ryžosi tam ir sulaukė sėkmės? Akivaizdu, kad sprendimas pasirinkti priemonę „Ankstyvas pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos“ kaip vieną iš pagrindinių kaimo plėtros politikos priemonių, prisidengiant ES rekomendacijomis, buvo naudingas stambiesiems žemvaldžiams ir prisidėjo prie Lietuvos kaimų nykimo, degradavimo, emigracijos, neskatino ūkininkų verslumo, pastūmėjo kaimo žmogaus „atsiejimą“ nuo žemės. Nenuostabu, kad valstiečių vaikai nebesiejo savo ateities su kaimu, daugelis jų išvažiavo jeigu ne į užsienį, tai bent į didmiesčius, nes uždirbti iš žemės jau nesitikėjo.
Daugelis kaimo gyventojų net nebandė ieškoti galimybių užsiimti, pavyzdžiui, produkcijos perdirbimu, kaip yra Lenkijoje. Tiesiog buvo nutverta labiausiai kišama galimybė – atsisakyti ūkio, žemės, pasiimti šiek tiek pinigų ir ramiai laukti senatvės, galbūt „pauliavoti“, vaikams – išvažiuoti, ir galimybę valstiečiams pasitraukti nuo žemės įsiūlė ne kas kitas, o „žalieji valstiečiai“.