Kad tuo įsitikintume, užtenka pažvelgti į abiejų šalių valdančiųjų partijų reitingus. Birželį atliktos „IBRIS“ apklausos duomenimis, rinkimuose į Lenkijos Seimą už valdančią PiS balsuotų 34 proc. šalies rinkėjų. Antrąją vietą apklausose užima buvusi valdančioji „Piliečių platforma“ (lenk. Platforma Obywatelska; PO), už kurią savo balsą atiduotų 23 proc. lenkų. Visos kitos šalies partijos surinktų gerokai mažiau balsų. Nors PiS reitingai ir šiek tiek svyruoja, tačiau nuo šios partijos atėjimo į valdžią 2015 m. pabaigoje ji visose apklausose išliko populiariausia politine jėga.

LVŽS situacija yra kitokia. Nors ši partija valdžioje mažiau nei metus, tačiau jos populiarumas tirpsta lyg pavasarinis sniegas. Nuo praėjusių metų lapkritį atliktos apklausos iki šių metų birželio LVŽS populiarumas smuko nuo 36 iki 15,7 proc. Opozicinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) jau pasivijo valdančiuosius, o dėl tradiciškai didesnio TS-LKD rinkėjų mobilizavimosi potencialo – dešinieji jau pirmauja.

Iš pirmo žvilgsnio, valdančiųjų populiarumo smukimas atrodo normalus dalykas. Iki šiol nė vienų Seimo rinkimų nėra laimėjusi iki tol valdžioje buvusi partija, o pergalės laurus skindavo opozicinės arba naujai susikūrusios partijos. Skirtumas tas, kad anksčiau valdžiusių partijų populiarumas smukdavo gerokai vėliau nei „valstiečių“. Pavyzdys – 2008 m. Seimo rinkimus laimėjusi TS-LKD triuškinamai laimėjo 2009 m. rinkimus į Europos Parlamentą, procentiškai laimėjusi daugiau balsų nei metais anksčiau vykusiuose Seimo rinkimuose. Ir nereikia pamiršti, kad TS-LKD dirbo ekonominės krizės metu, kuomet teko priimti reikalingus, bet nepopuliarius sprendimus. LVŽS, regis, netenka kovoti su pasaulinės finansų krizės padariniais, bet tai nė kiek nepadeda šiai partijai išlaikyti rinkėjų pasitikėjimo. Kyla klausimas: kodėl?

Priežastis – paprasta ar net banali. Tą sąlygoja negebėjimas vykdyti prieš rinkimus duotų įsipareigojimų rinkėjams. Lenkijos pavyzdys teksto pradžioje pasitelktas neatsitiktinai. Tiek PiS, tiek LVŽS į rinkimus atėjo žadėdamos didesnį socialinį teisingumą, paramą mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams ir vaikus auginančioms šeimoms. Piliečiai davė tam įrankius – LVŽS gavo kone 60 vietų parlamente, o toks didelis vienos partijos mandatų skaičius Lietuvoje yra retas reiškinys. O kaip šioms politinėms jėgoms sekasi įgyvendinti savo įsipareigojimus?

Rezultatai – labai skirtingi. 2016 m. pradžioje Lenkijos vyriausybė pradėjo įgyvendinti programą „Rodzina 500+“, pagal kurią šeimoms už kiekvieną (išskyrus pirmąjį) vaiką iki pilnametystės kas mėnesį mokama 500 zlotų (daugiau nei 100 eurų išmoka). Ir tai davė rezultatų – per metus gimstamumas šalyje išaugo beveik dešimtadaliu. Tuo tarpu Lietuvoje – tyla. Vyriausybės pateiktame mokesčių politikos veiksmų plane lyg ir numatyta padvigubinti „vaiko pinigus“ už pirmą ir antrą vaiką, tačiau kartu norima panaikinti papildomą neapmokestinamą pajamų dydį už kiekvieną atžalą. Tai iš esmės reikštų, jog viena ranka prideda, o kita – atima. Ir atimama iš dirbančių bei karjerą su darbu suderinti norinčių šeimų. Vyriausybės sumanymas didinti išmokas už trečią ir daugiau vaikų iki 75 eurų taip pat kol kas tėra tuščios kalbos.

Ne ką geriau ir žvelgiant į regionus, kurie ir nulėmė LVŽS pergalę rinkimuose. Buvo sukelti žmonių lūkesčiai. Jų programoje itin didelis dėmesys skirtas regionų politikai, pabrėžiama, kad atotrūkis tarp labiausiai ir mažiausiai išsivysčiusių Lietuvos regionų yra opi problema. Tačiau konkrečių priemonių, kurios mažintų takoskyras tarp Lietuvos regionų ir didžiųjų miestų ir neleistų Lietuvai ir toliau virsti 2,5 miestų valstybe, nėra. Ir nėra jokių ženklų, kad bus. Daugiausia ką regioninės politikos srityje sugebėjo nuveikti valstiečiai – tai be jokių argumentų atmesti TS-LKDs siūlymus didinti paskatas jaunoms šeimoms, norinčioms įsigyti būstą ne didmiesčiuose ar kurortinėse zonose, o užmirštuose Lietuvos regionuose. O ką jau kalbėti apie priešrinkiminius šūkius naikinti „krepšelių“ sistemą ir taip išsaugoti kaimiškas mokyklas. Jos ir toliau uždarinėjamos.

Nors pagal pajamų nelygybę pirmaujame ES, Lietuva iki šiol yra viena iš nedaugelio ES narių, kuriose nėra įvesti progresinių mokesčių tarifai (išskyrus neapmokestinamų pajamų dydį bei Sodros išmokų „lubas“). „Darnios Lietuvos“ programoje teigiama, kad ši partija sieks įvesti progresinius mokesčius šalyje, kai tam bus palanki visuomenės nuomonė. Nors tokiam žingsniui, kaip rodo apklausos, pritartų daugiau nei 80 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau valdantiesiems, panašu, tai kol kas neatrodo svarbus uždavinys.

Statistika rodo, kad didžiausia pajamų nelygybė yra tose šalyse, kuriose nėra progresinių mokesčių – Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Kita vertus, tiek visose Vakarų Europos šalyse, tiek labiausiai pažengusiose Vidurio Europos valstybėse tokie mokesčiai egzistuoja, kas, akivaizdu, padeda kovoti su socialine atskirtimi. Tarkime, jau minėtoje Lenkijoje asmenims, uždirbantiems iki 20 tūkst. eurų per metus, taikomas 18 proc. mokesčių tarifas, o šią sumą viršijanti pajamų dalis apmokestinama 32 proc. tarifu. Rezultatas akivaizdus – pajamų nelygybė Lenkijoje mažesnė už ES vidurkį.

Bene sunkiausiai paaiškinamas šios vyriausybės žingsnis – naujojo Darbo kodekso, sudarančio galimybes lengviau atleisti darbuotojus iš darbo ir trumpinančio kasmetines atostogas, priėmimas. „Manau, visi supranta, kad šis Darbo kodeksas yra klaida, prisidėtų prie emigracijos augimo, nenaudingas nei darbdaviams, nei darbuotojams, tiems, kurie orientuoti į Lietuvą. Vienintelė jo nauda šią dieną yra tiems verslininkams, kurie planuoja įsivežti darbo jėgą iš užsienio“, – po pergalės Seimo rinkimuose sakė Ramūnas Karbauskis. Tik kažkodėl praėjus vos pusmečiui, nepaisant neigiamo visuomenės požiūrio, buvo priimtas Darbo kodeksas, kuris iš esmės nesiskiria nuo „socialdemokratinės“ jo versijos. Nejaugi dirbančiųjų socialinė apsauga ir darnus šalies vystymasis aktualus tik prieš rinkimus ir keletą dienų po jų?

Tokius sprendimus dalinai galima aiškinti tuo, kad didžiojoje valstiečių frakcijoje yra daug pasaulėžiūrinių sankirtų. Nepaisant skambių kalbų apie Kazio Griniaus tradicijų puoselėjimą, tarpusavyje labai sunkiai dera Ekonomikos komiteto pirmininko V.Sinkevičiaus norai sukurti „mokesčių rojų“ Lietuvoje ir turbūt labiausiai į kairę pasukusio valstiečio T.Tomilino siekiai perkelti į mūsų šalį F.Castro ar E.Che Guevaros svajones.

Be abejo, valstiečių sąraše į Seimą pateko daug intelektualių ir savo vertybes ginti nebijančių žmonių. Priimti bendri sprendimai dėl šeimos sampratos, komunistų partijos paskelbimas nusikalstama organizacija, žingsniai informacinio saugumo srityje ir finansavimo gynybai didinimas – tai tik keli pavyzdžiai, kurie įrodo, kad šis Seimas turi potencialo.

Tačiau šie teisingi sprendimai neatleidžia valdančiųjų nuo pareigos spręsti itin aktualias skurdo bei socialinės atskirties problemas. Birželio pabaigoje „Baltijos tyrimų“ apklausa rodė, kad net 41 proc. rinkėjų nedalyvautų Seimo rinkimuose arba nežinotų, už ką balsuoti. Tai – aiškus signalas, kad rinkėjai akivaizdžiai nusivylę Lietuvos partijomis ir jų negebėjimu spręsti aktualių šalies problemų. Jeigu situacija nesikeis, gali būti, kad ateinančiuose Seimo rinkimuose vėl triumfuos nauji „gelbėtojai“ – daug žadantys, bet, kaip rodo ankstesni pavyzdžiai, nesugebantys savo pažadų paversti realiais darbais.