Jos ištekliai Lietuvoje XX a. 8-ajame dešimtmetyje labai sumažėjo ir lašiša buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Didžiausia grėsme lašišų populiacijai tapo praktiškai nežabojamas brakonieriavimas, užtvankų statyba ir smarkiai padidėjusi vidaus vandenų tarša. Susirūpinta ne tik šių vadinamųjų karališkų žuvų didesne apsauga, bet ir išteklių atkūrimu. Kasmet į šalies upes paleidžiama tūkstančiai lašišinių žuvų.
Žuvininkystės tarnybos žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyris, užsiimantis lašišų populiacijos atkūrimu, valstybei kainavo ne vieną milijoną eurų, ten nuolatos dirba valstybės apmokami specialistai, darbas vyksta apskritus metus.
Sustiprinta kova su brakonieriavimu, padidintos baudos, uždrausta laisva prekyba tinklais, įkurta aplinkosauginė, visą parą veikianti, dispečerinė, naudojamos modernios priemonės ir kiti veiksniai, ženkliai sustiprino kovą su brakonieriais. Tik dėka natūralaus neršto galima išsaugot populiacijos genetinį stabilumą. Natūraliam žuvų nerštui reikalinga reproduktorių gausa, todėl valstybė taiko brangiai kainuojančias žuvivaisos ir gamtos apsaugos priemones.
Prieš dešimtmetį negausios lašišų populiacijos buvo išlikusios tik Žeimenos ir Neries upėse. Lietuvoje buvo paruoštos lašišų ir šlakių atkūrimo ir apsaugos programos, kuriose numatytos pagrindinės priemonės lašišinių žuvų ištekliams pagerinti. Nuo 1999 m. pradėtas lašišų ir šlakių jauniklių monitoringas bei veisimo darbai, sustiprinta šių žuvų migracijos kelių ir nerštaviečių apsauga. Šie darbai davė akivaizdų rezultatą ir šiuo metu lašišų populiacijos atkurtos jau 12 upių. Tiek laukinių, tiek dirbtiniu veisimu atkurtų lašišų gausumas upėse žymiai išaugo. Keletą kartų išaugo lašišų jauniklių ir rituolių kiekis.
Atsistačius lašišų ištekliams, jų žvejyba tapo labai populiari tarp žvejų mėgėjų, kurie pastaraisiais metais įsigyja apie 23-24 tūkst. žvejo mėgėjo kortelių kasmet ir į valstybės biudžetą sumoka apytiksliai po 60 tūkst. Eur. Žvejai mėgėjai lašišų sugauna nedaug – iki 500 vnt. kasmet. Lašišų žvejybą mėgėjams leidžiama vykdyti tik griežtai apribotose upių atkarpose, laikantis specialių žvejybos reikalavimų, ribojamas išduodamų žvejo mėgėjo kortelių skaičius. Nuolatinį neršti plaukiančių žuvų ir jų rituolių monitoringą atlieką šalies mokslininkai.
Kelią į nerštavietes lašišoms apsunkina ne tik užtvankos, bet ir brakonieriai.
Šios žuvys kiekvienais metais iš jūros plaukia neršti į upes. Joms iki savo nerštaviečių tenka nuplaukti ne vieną šimtą kilometrų. Tad lašišinių žuvų migracijos keliams ir nerštavietėms apsaugoti aplinkosaugininkai kasmet rengia akciją „Lašiša“. Prie sėkmingo, apie du mėnesius trunkančio akcijos įgyvendinimo prisideda lašišų ir šlakių migracijos kelius ir nerštą saugantys aplinkosaugininkai, neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai, žvejai mėgėjai, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, Šaulių sąjungos atstovai.
Visgi, didžiausia neršti plaukiančių lašišų dalis užstringa žvejų verslininkų tinkluose. Nepaisant to, jog verslinė lašišų ir šlakių žvejyba Lietuvos vidaus vandens telkiniuose draudžiama keletą dešimtmečių, šios žuvys sugaunamos kaip šalutinis laimikis žvejojant karšius, sterkus ir kitas Kuršių marių žuvis. Lašišos įtrauktos į Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (toliau – Direktyva) II ir V priedus.
V priede esančių rūšių naudojimas turi būti ribojamas, kad būtų užtikrinta gera šių rūšių apsaugos būklė. Vadovaujantis Direktyvos nuostatomis tarp tokių priemonių rekomenduojama drausti pirkti, parduoti, siūlyti pirkti, laikyti ar transportuoti pardavimo tikslais tokias rūšis. Šis ribojimas Lietuvoje įtvirtintas tiek mėgėjų žvejybos, tiek verslinės žvejybos metu sugautų lašišų ir šlakių prekybai. Draudimas parduoti šalutinį laimikį yra visuotinai pripažinta, efektyvi žuvų išteklių apsaugos priemonė, kuri atgraso žvejus specialiai statyti tokius žvejybos įrankius, kuriais tikimybė sugauti draudžiamas gaudyti žuvis yra didžiausia ar žvejoti tose vietose, kur tikimybė sugauti saugomas žuvis yra didžiausia.
Aplinkos ministerija ne kartą siūlė uždrausti verslinę žvejybą pagrindinėse saugomų rūšių žuvų migracijos ir jų jauniklių mitybos akvatorijose Baltijos jūroje – 3 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų ir 300 m atstumu nuo kranto Baltijos jūros priekrantėje, tačiau LR Seime šis pasiūlymas buvo atmestas. Pagal mokslininkų rekomendacijas ir tyrimų išvadas, lašišinių žuvų migracijos metu, verslinė žūklė ir tam tikri žvejybiniai įrankiai bei jų naudojimas ribojami, tačiau lašišų priegaudos išvengti vis tiek nepavyksta. Kaip taisyklė, visa lašišinių žuvų priegauda „būna negyvybinga“, o tai reiškia, kad, realiai, nei viena pagauta lašiša, iš tinklo, atgal į vandenį, tęsti savo gyvenimo kelionės, nepaleidžiama.
Šiuo metu LR Seime svarstomas Žuvininkystės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas ir norima įteisinti nuostatą leidžiančią prekiauti Kuršių mariose sugautomis lašišomis. Vienareikšmiai, tai paskatintų žvejus verslininkus specialiai gaudyti lašišas ir intensyvinti jų žvejybą, ko pasekmė – grėsmė ne tik neršti atplaukiančioms lašišoms, bet ir visai jų populiacijai. Puikiai suvokdami šias grėsmes, artėjant rinkimams, kai kurie Kaimo reikalų komiteto nariai desperatiškai bandys šią nuostatą perkelti į įstatymo projektą, ir taip užsidirbti kelis rinkėjų balsus. Lazda turi du galus.
Gerbiamas Darbo partijos Pirmininke, ar žinote, apie savo partiečių iniciatyvas, kuriomis siekiama naikinti didžiausią Lietuvos turtą – gamtą? Kreipiuosi į Jus, prašydamas garsiau pakartoti aplinkosauginius argumentus savo partiečiui, Kaimo reikalų komiteto pirmininkui Sauliui Bucevičiui ir kitiems savo bendrapartiečiams, priklausantiems šiam komitetui. Pataikavimas saujelei žvejų verslininkų, balsų rinkimuose tikrai nepridės, bet tikrai įsiutins gamtos mylėtojus, aplinkosaugininkus ir žvejus mėgėjus. Koks skirtumas, pirkti lašišų ikrus iš žvejų verslininkų ar iš brakonierių?