Būtent Vyriausybės pateiktos išvados dėl Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo atskleidė valdininkų nekompetenciją, dėl kurios Lietuvoje gali grėsti tuberkuliozės epidemija.
Pateiktose Vyriausybės išvadose pritariama siūlomam teisinio reguliavimo tikslui, tačiau, kažkodėl, nepritariama įstatymo projektui. Sveikatos apsaugos valdininkai, parengę tokias išvadas, pripažįsta tuberkuliozės, ypač atsparioms vaistams, plitimo Lietuvoje mastą, tačiau remdamiesi pasenusia, Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose įsišaknijusia biurokratine logika – svarbiausia ginti savo mundurą – ne tik nesiūlo naujų būdų tam, kad būtų užtikrintas efektyvesnis šios ligos gydymas, bet ir bando palikti senąją, jokių apčiuopiamų rezultatų jau daugelį metų neduodančią gydymo tvarką.
Dar blogiau – Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkai klaidina visuomenę išvadose rašydami, kad būtinojo hospitalizavimo ir izoliavimo tvarka jau yra nustatyta ir sėkmingai taikoma praktikoje. Pagrindinis šios praktikos dokumentas – dar 2002-taisiais išleistas ministro įsakymas, kuris kalba tik apie bendrąją užkrečiamųjų ligų hospitalizavimo ir izoliavimo tvarką, kuri numato, kad asmenims ji gali būti taikoma ne ilgiau, kaip septynias dienas.
Tuo tarpu tuberkuliozės gydymas trunka mažiausiai pusę metų, o atviros formos, atsparios vaistams – ir ilgiau. Pastaruosius trylika metų, kai veikia ši „sėkminga“ praktika, žmonių, sergančių atvira forma ir naujai užsikrečiančių vaistams atsparia tuberkuliozės bakterija grėsmingai daugėja. Vienas sergantis atvira tuberkuliozės forma užkrečia mažiausiai 30 sveikų žmonių, o ministerijos valdininkams tai atrodo normalu.
Pernai pateiktoje ataskaitoje už 2012 m. Europos užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės centras paskelbė, kad Lietuva yra pirma šalis Europos Sąjungoje pagal nustatytų naujų plaučių tuberkuliozės, atsparios vaistams, atvejų skaičių.
Šią grėsmingą situaciją padėtų suvaldyti tik priverstinis asmenų, kurie piktybiškai vengia gydymo, sukeldami pavojų tuberkulioze užsikrėsti aplinkiniams, hospitalizavimas.
Šis įstatymo projektas visuomenėje, medikų bendruomenėje ir Seime sulaukė didelio palaikymo, todėl valdininkų suformuluotas Vyriausybės požiūris yra nesuprantamas ir neadekvatus dabartinei situacijai. Keistai skamba ir ministrės Rimantės Šalaševičiūtės viešai pareikšti komentarai, esą, priverstinai gydant piktybiškai gydymo vengiančius asmenis, gali būti pažeidžiamos jų teisės.
Esu tikras, jog ministrė tikrai neprieštarautų, jei būtų sulaikomas koks nors teroristas, grasinantis bakteriologiniu ginklu. Žmogus, žinantis, jog serga atvira tuberkuliozės forma ir piktybiškai nesigydantis, dažnai asocialus asmuo, yra toks pats teroristas, keliantis pavojų visuomenei. Jo nusikalstama veika – tyčinis nesigydymas – turi būti užkardyta.
Mano siūlomos įstatymo pataisos numato, jog priverstinis gydymas gali būti atliekama tik teismo sprendimu, todėl jokios žmogaus teisės nėra pažeidžiamos. Atvirkščiai – tie žmonės patektų į geras sąlygas ir būtų gydomi tol, kol visiškai išgytų, o ne būtų apgydomi, kaip yra dabar, ir išleidžiami toliau platinti ligą.