Nedrumskite seniūnų miego
Tie čekai, dviračiais sumanę pasivažinėti ir pasižvalgyti po Baltijos šalis, pasirodo, dar ir skautai! Matyt, buvo girdėję, kad keliai Lietuvoje neblogi ir kraštas gražus, žalias, su braidžiojančiais gandrais ir žiogų orkestrais palaukėse. Bet vis dėlto Lietuva – ne Čekija, kur jau XII a. veikė mokyklos, plėtojosi švietimo sistema.
Dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų mūsų dar neišmokė, kad išsilavinusio ir kultūringo žmogaus veikimas turi prasidėti nuo pat valstybės pamatų ir pirmųjų jos statybos grandžių. Kitaip tariant – valstybė prasideda nuo seniūnijos, kuri yra savivaldybės administracijos filialas. Deja, kas nutiko Kauno rajono Babtų seniūnijos teritorijoje, patvirtina nuomonę, kad didelė dalis iš pusės tūkstančio Lietuvos seniūnų ne tik žiemą, bet ir vasarą, pasišildę saulutėje, miega. Tiesiog toks jų mentalitetas. Ramūs, savimi patenkinti ir problemų nemėgstantys ieškoti žmonės. Nes kiekvieną problemą reikia spręsti, o tai jau darbas.
Lietuvos laukuose, pakelėse riogsantys apleisti pastatai (dažniausiai ūkiniai) – ne teisinė, o labiau kultūros ir moralės problema. Kam man skubėti griauti, gal dar kas nors išeis, gal ką nors dar susikombinuosiu ir išlošiu, juk po statiniu žemė – sumes savininkas. Kam man skubėti kištis, juk yra kiti, visokios agentūros, inspekcijos, ministerijos – sumes vietos valdininkėlis, vadinamasis viešojo intereso gynėjas.
Antra vertus, be didesnės protaujančios galios atrodė ir čekai: jei iš tikrųjų tai buvo skautų būrys, jo vadas turėjo suvokti, kad apleistas ir griūvantis laužynas vaikams yra pavojingesnis nei artėjanti liūtis. Statinys nuo liūties griuvo, bet dar galėjo trenkti ir žaibas. Padariniai būtų buvę dar liūdnesni.
Reikia geros valios
2008–2009 m. dirbau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnu. Todėl kai kuria patirtimi galiu pasidalyti ir paneigti įsigalėjusią nuomonę, kad esą seniūnijos ir seniūnai nieko svaraus negali padaryti.
Justiniškių g.18. Nuo sovietinių laikų čia stovėjo nebaigtas statyti milžiniškas pastatas vaiduoklis. Rinkdavosi asocialūs asmenys, šmirinėdavo vaikai. Suradome sklypo, ant kurio buvo tas statinys, savininką. Tai Panevėžio „Runikos investicijų centras“. Prasidėjo susirašinėjimas laiškais, kad statinys vaiduoklis yra pavojingas šalia gyvenantiems justiniškiečiams, todėl būtina pastato nuolatinė priežiūra arba jo nugriovimas. Nors ir sunkiai, tačiau pavyko savininkus įtikinti, kad beviltišką statinį geriausia nugriauti. Dabar čia aplygintas žemės plotas, o likę statinio likučiai tvarkingai aptverti tvora.
Rygos g. 48. Iškilus naujam daugiabučiam gyvenamajam namui, šalia jo galinės sienos statybininkai iškasė gilią duobę kito namo statybai, tačiau, ištikus krizei, statybos sustojo. Pastebėjau, kad po liūčių atsiranda šlaito nuošliaužos, duobėn susikaupia vanduo. Namo pamatus ir galinę sieną galėjo ištikti katastrofa kaip Vilniaus senamiestyje, Šiaulių gatvėje. Vėl savininkams teko priminti teisės aktus dėl statinių priežiūros ir galimų nemalonumų. Netrukus gręžtiniais poliais šlaitas buvo sustiprintas, grėsmės nebėra
Taikos g. 81b. Gyventojai pranešė seniūnijai, kad praėjime tarp M. Biržiškos gimnazijos stadiono tvoros ir gyventojų garažų yra didelė atvira ir pavojinga anga. Vilniaus miesto savivaldybės specialistai padėjo išaiškinti, kad tai nebenaudojamas nutekamųjų vandenų rezervuaras, kurio gylis galėjo siekti apie 3 metrus. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę žmogui, tamsiu paros metu įkritusiam į šį atvirą rezervuarą. Kreipėmės į UAB „Grinda“, kuri perdangų plokštėmis rezervuaro angą užklojo ir užbetonavo.
Tarp ramybės ir pareigos
Bet grįžkime į pakaunę. Paskleistos žinios ir komentarai apie nelaimingą čekų turistų žygį – migloti. Aplinkos ministerija neturi apleistų ir griautinų pastatų statistikos, nes tai esąs savivaldos reikalas. Savivalda ir tyrėjai ėmė aiškintis, kam vaikus užgriuvęs pastatas priklauso: esą 1992 m. jis perduotas žemės ūkio bendrovei, tačiau nekilnojamojo turto registre iki šiol neregistruotas. Griuvena buvusi įtraukta į Avarinių pastatų sąrašą…Čia jau turėtume sustoti, akių dumti nebereikia. Jeigu kažkur buvo nustatyta, kad pastatas avarinis, tai jis turėjo būti aptvertas. Bet nei tvoros, nei jokių įspėjamųjų ženklų nebuvo.
Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 35 str. 4 p. sakoma, kad statinys nugriaunamas, kai yra fiziškai susidėvėjęs ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai ir šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Babtų seniūnija dosjė apie jos teritorijoje esantį statinį vaiduoklį ir savo išvadas jau seniai galėjo pateikti ir Kauno rajono savivaldybei ir kitoms atitinkamoms instancijoms. Jeigu tai būtų buvę padaryta, nelaimė tikrai būtų neįvykusi.
Sakoma, kad seniūnijos neveiklios todėl, kad negauna valdžios asignavimų. Betgi pastato vaiduoklio griuvimui buvo galima užbėgti už akių, didelių pinigų čia nereikėjo. Yra įstatymai, teisės aktai, yra valstybės pareigūno (šiuo atveju pirmiausia seniūno) statusas, kuriuo reikėjo pasinaudoti. Tačiau kam sielotis ir burti atsakingus žmones problemą spręsti, jei geriau gyventi ramiai.
Pastato vaiduoklio griauti nebereikia, jis pats nugriuvo. Vyksta ikiteisminis tyrimas dėl čekų devyniolikamečio, kuris nuo sužalojimų mirė Kauno medicinos universiteto klinikose, neatsargaus gyvybės atėmimo, tačiau greičiausiai bus bandoma įrodyti, kad nugriuvęs statinys – bešeimininkis ir kaltų dėl nelaimingo atsitikimo nėra…Duok Dieve, kad likusių gyvų čekų vaikų žaizdos užgytų, tačiau ir jiems, ir Lietuvos įvaizdžiui padaryta didelė žala.