Visi sveiko proto žmonės Lietuvoje supranta, kad prievartauti negalima, ir žino, kad už seksualinę prievartą yra baudžiama. Laisviečiai papildomai siekia įvesti sutikimo aiškumo reikalavimą. Ne vienas teisininkas komentavo, kad tai sukeltų painiavą baudžiamajame procese.
Ką reiškia aiškiai išreikštas sutikimas? Kam jis turi būti aiškus? Kaip fiksuoti žodinį sutikimą? O kokie konkliudentiniai veiksmai būtų pakankami? Kaip surinkti įrodymus? Raštu, video ar audio formatu?
Ir pagaliau – jeigu nė vienas iš sutuoktinių prieš lytinį aktą aiškiai sutikimo neišreikštų, ar būtų laikoma, kad abu vienas kitą išprievartavo? Jei abu pasiskųstų, abiem grėstų bausmė?
„Pažangos“ keliu pasistūmėjusiose valstybėse išties gyvuoja interpretacijos, kad taip, tai yra dvigubas išprievartavimas. Dar yra siūlymų tėvams gauti kūdikio sutikimą prieš keičiant jo sauskelnes. Kadangi kūdikis kalbėti nemoka, sutikimą turėtų išreikšti konkliudentiniais veiksmais ir pritariančiu žvilgsniu.
Laisvės partija neturi savo idėjų. Tai tik politinės marionetės, įgyvendinančios programą, kuri mūsų laike ir vietoje dažnai skamba kaip tarpgalaktinių kelionių laiko kilpomis atradimai. Lietuvoje netgi propaganda nespėja su tokioms teisėkūros iniciatyvomis – propagandos „neapšviesti“ žmonės pasimeta, nesusiorientuoja, pradeda priešintis ir juoktis.
Beje, ar ne Laisvės partijos ministrė Aušrinė Armonaitė diegė galimybių pasą? Ar ne Laisvės partija gavo apdovanojimą už šią pandemijos (ne)valdymo priemonę? Ar ne Laisvės partijos nariai kartu su Vyriausybe vykdė politiką, kuria, anot vienos LRT laidos, buvo siekiama Lietuvoje sukurti pragarą nepasiskiepijusiems asmenims? Tuomet aiškus ir laisvanoriškas asmens sutikimas buvo pamirštas.
Taip išeina, kad sutikimo seksui reikia, o skiepui ne? Priminsiu, kad ne tik seksualinėje sferoje, bet ir medicinoje prievarta seniai draudžiama. Laisvas sutikimas bet kokiai medicininei intervencijai griežtai privalomas pagal tarptautinę ir nacionalinę teisę.
Ai, tiesa, juk galimybių pasas nebuvo prievarta, visi skiepijosi savo noru ir laisvu sutikimu. Jų laisvą sutikimą išreiškė tiesiog atvykimas į vakcinacijos centrą, pvz., įlipimas į skiepobusą. Tik bakst, ir gali naudotis galimybėmis. Jei to „bakst“ nėra, tai nei į parduotuvę, nei į darbą ar universitetą negalėsi nueiti.
Jei pandemijos valdymo ir skiepijimosi „laisvės“ logiką pritaikytumėme Morganos Danielės siūlomai sureguliuoti sekso sričiai – tai ir sutikimu seksui galima vadinti, pavyzdžiui, persirenginėjimą miegamajame arba seksualių drabužių dėvėjimą ar tiesiog miegojimą lovoje.
Pagal tokią logiką, sekso negavęs vyras ar žmona galėtų nesidalyti su partneriu pinigais, maistu, riboti jos ar jo susitikimus su draugais... Vadovaujantis galimybių paso taikymo logika, tai galėtų būti traktuojama ne kaip prievarta, bet kaip seksas už tam tikras galimybes.
O po visko – cepelinas už seksą! Tereikia dar viešai kalbančių kelių ekspertinių galvų, aiškinančių, kaip seksas teigiamai veikia sveikatą, kaip prisideda prie visuomenės gerovės, kokie neatsakingi yra tie, kurie nesutinka su šiuo nekvestionuotinu gėriu.... Ir voilà – jokios prievartos, viskas gražu ir ramu dėl teisių ir laisvių.
Sakysite, taip nebūna ir nėra įmanoma? Buvo ir yra įmanoma. Metus, jei ne daugiau, gyvenome tokiame žmogaus teisių ir laisvių suvokimo lygmenyje.
Ne, Morganai Danielei ir jos partijai iš tiesų nerūpi žmogaus laisva valia, asmens autonomija. Jiems nerūpi sutikimas privačiausiose – intervencijų į kūną – srityse. Jų nuoširdumu niekada nepatikės žmonės, kurie pandemijos metu liko už universitetų, darboviečių, parduotuvių, socialaus gyvenimo durų, kai kiti (taip pat galintys užsikrėsti bei užkrėsti) ošė koncertuose bei stumdėsi prekybos centruose... ir platino virusą. Nepatikės ir tie, kurie skiepijosi, norėdami išsaugoti savo šeimos pajamas, galimybę mokytis, prekybos centre nupirkti vaikui batus...
Ne, valdžiai iš tiesų nerūpi asmens apsisprendimo laisvė. Tai patvirtina ir tos pačios Morganos Danielės su grupe Seimo narių registruotas siūlymas, kurį priėmus bus laikoma, kad kiekvienas asmuo pritaria jo organų donorystei po mirties, jei tik gyvas būdamas nespės tam paprieštarauti. Tai apverčia donorystės idėją aukštyn kojomis, nes donorystė reiškia gerumo aktą – savo organo dovanojimą kitam žmogui. O dovana gali būti dovanojama tik laisva valia, bet ne valdžios sprendimu.
Tai eiliniai bandymai reguliuoti asmeninį žmogaus gyvenimą, perteklinis valstybės kišimasis į mūsų visų privatumą, siekis „nusavinti“ kūnus, lyg jie priklausytų valstybei. Tai grįžimas į totalitarinį valdymą, kai sovietinė sistema veikė nepaisydama asmens autonomijos, žmogaus teisių ir laisvių.
Sovietmečiu ir Lietuvoje vyravo paternalistinė nuostata, kai sprendimą dėl medicininės intervencijos priima gydytojas, veikiantis „paciento labui“. Buvo įprastas prievartinis gydymas nuo užkrečiamųjų ligų, psichikos sutrikimų ir priklausomybių. Kaip žinia, tuo buvo ir piktnaudžiaujama, siekiant politinių, susidorojimo ar kitų su sveikata nesusijusių tikslų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę iš tarptautinių dokumentų buvo perimtas ir įstatymuose išplėtotas paciento autonomijos principas, išreiškiamas per besąlygišką pagarbą laisvam asmens sutikimui dėl visų medicininių intervencijų. Šis sutikimas, jei procedūra yra invazinė, turi būti ne tik aiškus, bet ir pasirašytinai fiksuotas dokumentuose.
Toks formalizavimas seksualinėje sferoje yra neįmanomas, todėl aiškaus sutikimo reikalavimas smurto ir prievartos problemų niekaip nespręstų. Vienintelis pokytis, kurio pasiektų Morganos Danielės pataisa, – ji įkaltų pleištą tarp vyrų ir moterų, įneštų nepasitikėjimą, sudarytų sąlygas persekioti, šantažuoti, šmeižti ir susidoroti su nekaltais asmenimis, kurie niekaip negalėtų apsiginti, nes neįrodytų to, ką žino tik ji(s) ir jo(s) skundikė(-as).
Žmogui, skiriančiam, kas yra gera, kas bloga, kas gėdinga, kas skaudina ir žeidžia, ir dabar klausimų nekyla. O prievartautojui, smurtautojui, žmogui, praradusiam pasaulėžiūrines šaknis, ar apsvaigusiam tegul ir nuo savo reikmėms įsigytų narkotinių medžiagų, užstrigusiam „laisvių“ paspęstuose spąstuose, ir notariškai patvirtinto sutikimo reikalavimas nepadės. Tačiau kažkodėl apie ugdymą, smurtautojo elgesio korekcijos, socializacijos programas ar kovą su priklausomybėmis Morgana Danielė nekalba. Tačiau kanapių turėjimą siekia dekriminalizuoti.