Darbo, kurio iš jūsų konsultacinės firmos tikimasi, rezultatas turi būti toks: „Parengtas 1 strateginis planas. Išleista: galutinio strateginio plano elektroninė versija (CD lietuvių ir anglų kalbomis kiekviename, 500 egz.) ir spausdintinės versijos lietuvių ir anglų kalbomis (300 egz. lietuvių kalba ir 200 egz. anglų kalba).“
Atrodytų, smulkmena. Taip daro visos savivaldybės, ministerijos, departamentai. Bet ar taip ir turi būti?
Generolas, perkantis mūšio strategiją
Institucijų strategijas turėtų kurti jų vadovai. Ar galėtume įsivaizduoti, kad „Maxima“ pirktų išorės „ekspertų“ parašytą strategiją? Nebent košmariškame sapne, nes tuomet, matyt, „Maximai“ jos strategiją parašytų slapta „Norfos“ finansuojami „ekspertai“. Ir jei būtų paskelbtas atviras konkursas, tai tikrai patarčiau „Norfai“ jame sudalyvauti.
Ar matėte generolą, skelbiantį mūšio strategijos pirkimą? Mūšio strategiją rengia jis pats su savo štabu, o jei ji nepasiteisina, jis netenka antpečių, o kariai gyvybių...
Lygiai tas pats pasakytina apie miesto strategiją. Miestiečiai išsirinko savo atstovus į miesto tarybą. Tai tarsi tas pats „strateginis štabas“. Miesto taryba išsirenka merą ir administracijos direktorių, kurie yra miesto vadovai, savotiški „generolai“.
Realybė, kaip matome, yra kitokia. Tai kad kitur yra irgi taip pat blogai – ne pasiteisinimas. Sostinė galėtų parodyti pavyzdį.
Svarbūs dalykai nuskęsta smulkmenų rutinoje
Atviras konkursas 10 metų Vilniaus gyvenimo strateginiam planui parengti paskelbtas šalia tokių konkursų kaip „Deratizacijos paslaugų pirkimas Vilniaus mieste“, „Kelio ženklų Vilniaus mieste priežiūros paslaugos“, „Vilniaus miesto fontanų priežiūros paslaugos“ ir t.t. Nesu už žiurkes, ir mėgstu fontanus, tačiau miesto valdžios supratimas apie strategijos svarbą, jos prigimtį ir kūrimą kelia tik šiurpulį.
Ar skaitėte pastaruoju bent vieną viešąjį pranešimą spaudai, skelbiantį apie šį neeilinį įvykį, apie naujojo strateginio plano rengimą? Ar matėme miesto vadovų sudarytą strateginę komandą? Ar matėme ją dienomis ir savaitėmis plušančius prie miesto proveržio planų? Ar matėme į diskusiją įsijungusius miestiečius? Ar matėme dirbant „generolams“ prideramą darbą?
Tą dieną, kai kvietimas dalyvauti konkurse atsirado savivaldybės tinklapyje, Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų ryšių skyrius platino pranešimus, kuriais kvietė į renginį „Ugninės Vilniaus mandalos“ bei reklamavo „turiningą ir įdomų poilsį kareiviškose palapinėse“. Vokų su pasiūlymais atplėšimas rugpjūčio 11-ąją taip pat, reikia manyti, praeis be didesnio miesto vadovų ir žiniasklaidos dėmesio. Vėlgi, suprantama, vaikų stovykla Pabradėje – svarbu, o festivalį „Tebūnie naktis!“ – gerbiam ir mėgstam, tai kaip dar išlaikyti dėmesį strategijai?
Strategijų pirkimas klesti visoje šalyje
Pabandykime susivokti: kodėl miestų ir rajonų, ministerijų ir departamentų „generolai“ su savais „štabais“ patys nerengia savojo miesto ar organizacijos strategijos?
Galimas paaiškinimas tėra vienas: jie to nemoka daryti. Tai kodėl ėmėsi darbo, kurio nesugeba? Jei tokia vadovų negalia paaiškėtų privačioje įmonėje, tai jų likimas būtų išspręstas žaibiškai. Kariuomenėje – taip pat.
Viešajame sektoriuje yra kitaip. Vadovai viešai paskelbia, jog yra neįgalūs atlikti vieno svarbiausių savo darbo, neturi svarbiausio bet kokiam vadybininkui privalomo gebėjimo, todėl jie perka darbą, už kurį patys yra atsakingi, ir už kurį netgi gauna atlyginimą!
Toks valdymo absurdas pasiekia stebėtinų aukštumų. Vienoje Lietuvos savivaldybėje teko matyti net užsieniečių „ekspertų“ rengtą strategiją... Atvyko ir parengė „kietą“ strategiją. Tad ar tenka stebėtis, kad po to ji dulka tokioje lentynoje, apie kurią visi yra pamiršę.
Geras vadovas – tai tikrasis strategas
Esminis darbas rengiant strategiją – tai vizijos formavimas. Bet juk dėl to, kad turi tam tikras vystymosi vizijas, politikai ir būna išrenkami! Išrenkami, bet, pasirodo, jie jų neturi ir nori nusipirkti!
Dar rengiant strategiją yra svarbu įvertinti institucijos vidaus veiklą, vykdomas funkcijas (stiprybes ir silpnybes). Jokie išorės ekspertai to negali padaryti geriau negu dėmesingi ir vidaus aplinkybes žinantys, institucijoje veikiantys vadovai. Jei jie to nemoka, tai kam imasi darbo?...
Rengiant strategiją būtina įvertinti išorės faktorius (grėsmes ir galimybes). Ir vėl akivaizdu, kad tik „generolas“ su savo „štabu“ tai gali padaryti giliai ir atsakingai.
Pagaliau rašant strategiją reikės visas šias aplinkybes, dar vadinamas kritiniais faktoriais, pasverti ir įvertinti. Kurias iš išryškėjusių strateginių aplinkybių imsis politikai įgyvendinti, kurioms jie yra pasirengę įsipareigoti? Ir dar – kokius pokyčius ištvers personalas, įgydamas strategijai būtinus naujus gebėjimus ir sukurdamas naujas viešąsias paslaugas? Pagaliau ką pasirengę aukoti ir ką iš pokyčių laimės miestiečiai?
Jeigu strategija rašoma kaip tikras „mūšio“ planas, kurį tikrai planuojama įgyvendinti, tai į visus tuos klausimus atsakingai ir įsipareigojančiai atsakyti gali tik „generolas su štabu“ (meras su valdančia dauguma, ministras su patarėjais ir pavaduotojais ir pan.). Gal samdyti gudročiai atsakys ar Vilnius ties tramvajų, ar ne. O gal jis kas metro? Ar jie nustatys kokius naujus ir svarbius bruožus įgaus miesto parkai, gatvės, kas bus labiau plėtojama, o kas stabdoma?
Todėl vadovo pagrindinis ir vienintelis darbas, kurį jis privalo dirbti nuo savo pirmos iki paskutinės dienos, yra strategija bei jos įgyvendinimas. Jam yra mokomi pinigai visų pirma už tai, kad jo vadovaujama institucija juda į geriausią tikslą, didžiausiu greičiu. O pirkta strategija tinka nebent pakabinti vitrinoje...
Vadovą, sugalvojusį nusipirkti strategiją sulyginčiau su studentu juodoje rinkoje perkančiu magistro diplomą. Nusipirktas diplomas paliudys falsifikuotą kompetenciją ir darbinį neįgalumą. Nupirkta strategija – valdymo paralyžių. Tai kokia iš tokių pirkimų nauda?
Kaip ir gyvenime
Miesto, įmonės, mūšio strategija niekuo nesiskiria nuo žmogaus gyvenimo plano: juos visus turi rašyti tie, kas vadovauja (miestui ar savo gyvenimui).
Ar jūs norėtumėte, kad jūsų gyvenimo tikslus ir gyvenimo planą jums parašytų koks nors ekspertas? Ne bet koks! Žinoma, labai brangus ir labai geras! Koks nors gyvenimo scenarijų žinovas... Pamąstykite... Juk gausite „kietą, tiesiog mokslinį“ gyvenimo scenarijų ir jums beliks viena smulkmena – tokį gyvenimą nugyventi.
Joks svetimas žmogus jums negali parašyti jokio gyvenimo strateginio plano. Nei jis žino, kas jums yra geras gyvenimas, nei jam apie tai spręsti. Gyvenimo planą galite pasirašyti tik jūs pats. Beje, kas ne mažiau svarbu – tik tuomet, jei pats savo planą rašėte, jūs ir galėsite jį įgyvendinti. Svetimo plano neįgyvendinsite, o jei bandysite tai padaryti, tai rizikuojate pasigauti psichinę ligą.
Gyvenimą gyvensite patys, tai ir jos scenarijus teks pasigaminti pačiam. Tai aiški ir paprasta, visiems subrendusiems žmonėms suprantama išvada. Tik vaikai gyvena ne savo, bet tėvų padiktuotą scenarijų.
O kaip elgsis vilniečiai ir jų atstovai – miesto taryba? Pagal kieno scenarijų žadame gyventi ateinantį dešimtmetį?
Kęstutis Masiulis yra vadybos profesorius, Lietuvos Respublikos Seimo narys (priklauso TS-LKD frakcijai). 2003-2005 metais buvo Vilniaus miesto vicemeru.