Pagrindinis ideologinis skirtumas dėl naujų mokesčių dizaino, kaip tai įvardijo finansų ministrė, yra ar mokesčiai progresiniai, ar proporciniai. Pasaulyje dar žinomi ir regresiniai mokesčiai, kai didėjant pajamoms, ar turtui mokesčių tarifas mažinamas. Tačiau regresinius mokesčiai nebūtų populiarūs ir artimiausioje ateityje tokie siūlymai nepateks į politinę darbotvarkę.
Mokesčių principai
Proporciniai mokesčiai – tai tokie mokesčiai, kurie skaičiuojami proporcingai nuo turto ar įplaukų. Paprasčiau kalbant kai tarifas vienodas visoms mokėtojų grupėms. Toks mokestis Lietuvoje yra Pridėtinės vertės mokestis (PVM), juridinių asmenų turto mokestis, pelno ir kt. Taikant šį mokestį neatsižvelgiama į turto ar įplaukų dydį. Pavyzdžiui, PVM, Lietuvoje turi tris tarifus, tačiau tai vis tiek proporcinis mokestis, nes jis nepriklauso nuo prekių ar paslaugų vertės. Šis mokestis kaip prioritetinis laikomas Rytų Europoje, dalyje Azijos ir kitose besivystančiose šalyse.
Progresiniai mokesčiai – tai tokie mokesčiai, kurie didėja augant apmokestinamo turto ar įplaukų dydžiui. Lietuvoje toks mokestis yra Gyventojų pajamų mokestis (GPM). Kuo gyventojas daugiau uždirba, tuo jam mažėja neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD). Progresiniai mokesčiai kaip teisingesni prioritetu laikomi išsivysčiusiose valstybėse Vakarų Europoje, ypač Skandinavijoje, JAV, Australijoje, Naujoje Zelandijoje bei komunistuojančiose šalyse, pvz., Venesueloje.
Kuri mokesčių sistema geresnė?
Vienprasmiško atsakymo nėra, nes tai, ko siekia vienos socialinės grupės, kitoms atrodo nepriimtina.
Proporcinių mokesčių privalumas yra tai, kad jie paprastesni, aiškesni, sunkiau išvengiami. Juos teisingesniais laiko turtingesnė visuomenės dalis. Neatremiamas argumentas yra ir tai, jog kuo daugiau pajamų ar turto turtingesnis žmogus turi, tuo jis daugiau mokesčių nominalia verte ir sumoka. Tarkim Lietuvoje turtingesnis žmogus perka daugiau, ypač prabangos prekių, o kadangi PVM visoms prekėms vienodas, todėl jo mokesčių suma būna didesnė.
Progresiniai mokesčiai atsirado, kaip socialinę atskirtį mažinantys ir oponuojantys proporciniams. Apmokestinant progresyviai siekiama, kad didesnė mokestinės naštos dalis tektų turtingesniems ir didesnes pajamas gaunantiems. Tame yra logikos: kadangi skurdo lygis visiems bendruomenės nariams yra vienodas, taigi turtingesnieji turi daugiau laisvų lėšų. Be to kapitalas generuoja naujas lėšas ir naują kapitalą. Taip susikuria nepageidaujama vis didėjanti turtinė atskirtis, kuriasi turtingos ir skurdžios klasės, auga socialinė nelygybė. Be to yra žinoma, kad kuo lygesnė visuomenė tuo geriau ir turtingiesiems. Ne kartą žmonijos istorijoje alkani revoliucionieriai nuvertė ir žiauriai susidorojo su pasiturinčiais.
Progresinių mokesčių kritikai sako, kad šie mokesčiai painūs, neskatina taupyti, gniaužia kūrybiškumą bei verslumą, skatina mokesčių vengimą, jie priešina žmones ir „baudžia“ siekiančius kilti karjeros laiptais.
Nauji mokesčiai ir politinė ideologija?
Mokesčiai yra vienas iš esminių indikatorių, pagal kurį partijas ir politikus galima skirstyti į kairiuosius ar dešiniuosius. Socialdemokratai paprastai pasisako už progresinius mokesčius, liberalai už proporcinius. Konservatoriai bando derinti abu šiuos požiūrius, remdamiesi racionaliu protu ir/ar tradicija. Lietuva turbūt nebūtų išimtis?
Nors Lietuvos socialdemokratai apie progresinius mokesčius nepaliaujamai kalba, tačiau 8 metus valdę valstybę jie nei žingsnio nežengė šia linkme. Dėl to, kai kurie apžvalgininkai peikia socialdemokratus, kaip socialiai neorientuotus ir atstovaujančius stambųjį kapitalą. Šiandien, kaip nekeista, būtent Socialdemokratų frakcijoje Seime gausu turtingų žmonių.
Vis didėjant atotrūkiui tarp turtingų ir neturtingų gyventojų konservatoriai pradėjo svarstyti mokesčių korekcijas. Viena kryptis yra naikinti lengvatas, kai dalis gyventojų išvengia pareigos prisidėti prie bendrų reikalų. Galima paminėti kasos aparatų įvedimą, sveikatos mokesčio išskyrimą, autorinių sutarčių mokesčių lengvatų panaikinimą. Kita kryptis yra prabangos apmokestinimas ir tokiu būdu didesnis mokestinis progresyvumas. 2009 metais Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sistemoje buvo padidintas NPD ir įvesti skirtingi jo tarifai didėjant pajamoms, taigi GPM tapo progresinis.
Metinis NPD yra 5640 Lt (470 Lt per mėnesį), jei gyventojo metinės pajamos neviršija 9600 Lt (800 Lt per mėnesį). Jei gyventojo pajamos yra didesnės, jam taikytinas metinis NPD apskaičiuojamas pagal formulę: metinis NPD = 5 640 – 0,2 x (gyventojo metinės pajamos – 9 600).
Naujieji siūlomi nekilnojamojo turto bei palūkanų mokesčiai yra progresiniai, kadangi turi du nuo turto ir įplaukų priklausančius tarifus 0 ir 15 proc., tačiau su proporcinių mokesčių elementais, kadangi tėra vienas progresyvumo laiptelis. Automobilių mokestis irgi siejamas su turtu. Ateityje visi jie turėtų tapti visuotiniais ir labiau progresiniais.
Įvedant naujus progresinius mokesčius Lietuva turėtų nepamiršti ir neseno ES pavyzdžio. Vakarų Europoje veikė progresniai mokesčiai, tačiau kai ES ir laisva prekyba išsiplėtė į Rytus, kur veikė proporciniai mokesčiai ir pigesnė darbo jėga, kapitalas pajudėjo iš Vakarų į Rytus. Baltijos valstybės, Slovakija, Gruzija prieš krizę sėkmingai traukė kapitalą ir investicijas iš Senosios Europos. Todėl priimant naujus sprendimus, būtina gerai apsvarstyti.