Mitas: A. Kubilius už 4,5 mln. litų „sau“ statosi rezidenciją
Šias žinias aktyviai skleidžia opozicija, tačiau tai tėra mitas. Panagrinėjus dokumentus matyti, jog Ministro Pirmininko rezidenciją statyti sumanė Gedimino Kirkilo vyriausybė. 2006-2007 m. buvo sudaryta sąmata su prabangiais šviestuvais, sūkurinėmis voniomis ir t.t. G. Kirkilo administracija prieš krizę tam išleido 3,5 mln. litų, o 2009–aisiais, krizės metais, šiam objektui išvis nebuvo skirta pinigų. Šiemet visgi buvo nuspręsta statybas užbaigti, nes valstybei per brangu mokėti už nenaudojamo objekto šildymą ir priežiūrą, tačiau specialistai vieningai tvirtina, kad A. Kubilius į garsiąją rezidenciją neįsikels, nebent premjerautų dar vieną kadenciją.
Kam reikalingos rezidencijos? Aukščiausi šalių pareigūnai turi specialiai įrengtas vilas, dažnai ne po vieną, nes jų darbas neapsiriboja darboviete. Tokiose rezidencijose vyksta įvairūs susitikimai, svečių priėmimai, neformalūs pašnekesiai, politinės konsultacijos, vyksta diskusijos. Prisiminkime Didžiosios Britanijos premjero rezidenciją, kurios adresą galima rasti kiekviename Londono turizmo vadove (Downing Street 10). Premjerų darbas yra labai specifinis, o tinkamai jį atlikti savo namuose paprasčiausiai gali nebūti tinkamų sąlygų.
Mitas: Ministerijos tyrimams 2009 m. išleido 70 mln. litų
Neseniai Valstybės kontrolė (VK) paskelbė informaciją, kad ministerijos dažnai nepagrįstai išlaidavo pirkdamos tyrimus ir teisines konsultacijas, bei paminėjo 70 mln. litų. Visa tai tiesa, tačiau iš minimų milijonų net 60 mln. litų yra išleista 2007-2008 m. Pradėjus darbą naujajai Vyriausybei, išlaidos buvo kardinaliai sumažintos, ką ir parodo Valstybės kontrolės atlikta analizė. Štai tyrimams 2008 m. išleista 10,85 mln. litų, o 2009 m. – tik 1,01 mln.; konsultacijoms 2008 m. – 23,08 mln. litų, po metų – 3,69 mln.
Didžiausią dalį praeitais metais Vyriausybė išleido teisinėms paslaugoms pirkti, nes buvo likviduojamas „Leo LT“. Netvarkingai parengti dokumentai ar menkiausia klaida galėjo lemti 1 mlrd. litų nuostolį valstybei ir teisminius ginčus tarptautiniuose arbitražuose.
Mitas: konservatoriai įvedė naują ir nereikalingą PSD mokestį
Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestis buvo sugalvotas ir priimtas 1996 m., o darbo grupei, rengusiai įstatymą, vadovavo pats Vytenis Andriukaitis. Daug metų vyravo paini situacija: PSD buvo sujungtas su „Sodros“ mokesčiu, todėl buvo įmanoma PSD nemokėti. Tuo pat metu sveikatos sistemoje nuolat trūko pinigų. Tik dabar sistema išskaidrinta ir paaiškėjo, kad Lietuvai reikia rinktis, arba dalis žmonių neturės sveikatos draudimo ir taps „antrarūšiais”, nes sunkios ligos ar nelaimės atveju liks be gydymo, arba yra nutariama, kad paslaugas gauna visi, tačiau solidariai visi turime ir prisidėti. Manau, pasirinktas kelias yra teisingas visiems. Tai vienas iš nedaugelio mokesčių, kurio teikiama nauda pasinaudoja būtent tas, kas jį ir moka.
Kas būtų, jeigu dalis žmonių nemokėtų PSD ir neturėtų draudimo? Galima tik priminti, kad vienos paros kaina reanimacijoje Lietuvoje yra 7000 litų, o vėžio gydymas atsieina 100 tūkst. litų. Ar kiekvienas pilietis lengvai surinktų šitokias sumas pinigų? Ar yra žmonių, įsitikinusių, kad jie niekada nesirgs?
Mitas: Konstitucinis Teismas pripažino neteisėtu pensijų ir atlyginimų mažinimą
Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė ilgą Konstitucijos išaiškinimą, kurį savaip „išaiškino“ kai kurie politikai. KT aiškiai pasakė, kad esant sudėtingai ekonominei situacijai, galima sumažinti išmokas iš valstybės biudžeto. Teismas taip pat konstatavo, kad išmokas atstatyti iki prieškrizinio lygio galima tada, kai įplaukos taip pat grįš į prieš sunkmetį buvusį lygį. Teisėjai taip pat nusprendė, kad visas išmokas reikia sumažinti proporcingai, tačiau Vyriausybė, siekdama išlaikyti socialinį stabilumą, išmokas sumažino progresyviai: daugiau gaunantiems daugiau ir sumažino. Esu tikras, kad Vyriausybė elgėsi atsakingai. Juk 700 litų gaunančiam pensininkui yra daug skaudžiau netekti 10 proc. pajamų, negu 7000 litų gaunančiam teisėjui. Šiuo KT sprendimu nepatenkintos ir pagyvenusių žmonių organizacijos, kurios pripažino, kad Vyriausybės sprendimas buvo socialiai teisingesnis.