Rezultatus žinome. Lietuva, turėdama puikiai parengtą kariuomenę, okupacijai net nepasipriešino. Už tai skaudžiai sumokėjome: Sibiru, lageriais, partizanų krauju, kolektyvizacija, visuotine baimės atmosfera. Tautos charakteryje tai jaučiasi iki šiol: esame traumuoti ir sunkiai gyjame.
Šiandien norisi klausti, ar pasimokėme iš savo klaidų, ar žinome, kokioje aplinkoje gyvename? Šiam tikslui turime Valstybės saugumo departamentą (VSD), tačiau organizacijos ryžtas ir pasirengimas apsaugoti Lietuvos visuomenę nuo užsienio valstybių įtakos kelia nemažai klausimų.
Ar VSD kontroliuoja Rusijos įtaką?
Specialiųjų tarnybų paminėjimas žmonėms asocijuojasi su šnipais, superagentais ir Tėvynės gelbėjimu, o kai įvardijamas VSD, tai piliečiai gali paminėti tik pokalbių klausimą, Vytauto Pociūno žūtį ir slaptas pažymas. Taigi ką naudingo Lietuvos valstybingumui per tuos 20 laisvės metų davė VSD?
Lietuvos gyventojai ir be specialių pažymų suvokia, kad didelę įtaką mūsų šaliai daro Rusija. Kai kurie požymiai rodo, kad ta įtaka yra suplanuota, kryptinga ir solidžiai finansuojama.
Strateginis Rusijos tikslas - kad nenutrūktų Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Vyriausybės šantažavimas aukštesnėmis dujų kainomis, grasinimai ir trukdymas statyti Visagino atominę elektrinę turėjo atverti akis net labai nenorintiems matyti Rusijos įtakų. Nenuostabu, kad tuoj atsirado veikėjų, kurie ėmė kaltinti Vyriausybę ir Energetikos ministeriją netinkama politika.
Neseniai mūsų šalį pasiekė žinios iš Estijos, kur slaptoji policija išviešino visuomenei pokalbius ir informaciją, kad Centro partijos pirmininkas Edgaras Savisaaras užsitikrino 1,5 mln. eurų finansinę paramą iš Rusijos parlamento rinkimams laimėti. Šioje situacijoje niekas negalėjo geriau apsaugoti Estijos nepriklausomybės kaip viešumas. O Lietuvos VSD ar pakankamai pajėgi pasitelkti viešumą? 12 slaptųjų pažymų istorija neteikia vilties. Kam išvis reikalingos pažymos, kurios tokios slaptos, kad niekas negali su jomis susipažinti?
Komunistai grįžta
Lietuvoje veikia atvirai prorusiški veikėjai – Kazimira Prunskienė, Algirdas Paleckis. Kiekvienas pilietis demokratinėje valstybėje gali turėti savo įsitikinimus, net jei jie komunistiniai ar nacistiniai, tačiau kai prisidengiant įsitikinimais pradedama trikdyti socialinė rimtis, šmeižiama ir žeminama Laisvė ir jos kovotojai, niekinami kiti visuomenės nariai, falsifikuojami istorijos faktai, ar ne laikas įsikišti VSD, kurios misija yra ginti Konstitucinius valstybės pamatus? Juo labiau, kad Konstitucija reikalauja neleisti žodžio laisvės naudoti nusikalstamai veiklai, šmeižtui ir falsifikacijoms.
Neseniai Baltarusijoje įvyko surežisuoti prezidento rinkimai. Turbūt vieninteliai kas patikėjo, kad rinkimai buvo „laisvi ir demokratiški“ – tai K. Prunskienė ir A. Paleckis. Ar šių veikėjų pasisakymai nuoširdūs, ar jie vykdo politinį užsakymą ir sąmoningai klaidina Lietuvos gyventojus? Štai, ką mano A. Paleckio vadovaujama radikalų partija apie Baltarusijos „rinkimų“ pasmerkimą (iš fronte.lt): „tai buvo galima numatyti, lygiai kaip ir tai, kad rinkimų rezultatai sukels visokio plauko liberalų, „vakarietiškos demokratijos“ garbintojų, korumpuoto Lietuvos režimo šulų ir juos aptarnaujančių „dvaro ideologų“ virkavimus“. Tokie pareiškimai rodo, kad A. Paleckio radikalų partija yra antidemokratinė ir iš esmės siekia diktatūros Lietuvoje. Stalino „saulę“ į Lietuvą gabenusio, o po to žmones į Sibirą trėmusio sovietinio kolaboranto Justo Paleckio anūkas tęsia senelio darbus. Ar tikrai demokratija yra laisvė daryti ką nori?
Galima stebėti, kaip Lietuvoje aktyvėja neaiškios kairiųjų radikalų jėgos. Neseniai gavęs rinkėjų skundų kreipiausi dėl A. Paleckio pasisakymų į prokuratūrą, tačiau ar tai yra Seimo nario darbas kovoti su radikalais? Nejaugi niekam iš atsakingų pareigūnų nekliūna A. Paleckio veikla, jo niekinantys pasisakymai apie pokario partizanus, 1940 m. okupacijos neigimas, Sausio 13-osios dienos įvykių falsifikavimas ir juodinimas, neramumų visuomenėje kurstymas? Kaip prokuratūra ir VSD tuomet gaudys lietuviškuosius saavisarus, jei nesugeba net prikirpti atvirų laisvės nedraugų? Turime gerą pavyzdį iš Estijos, kuriuo verta sekti.
Lietuvos žmonės gerai žino 1940 m. istoriją, o istorijos mokėjimas yra svarbiausias žingsnis nebekartojant senų klaidų. Artėjant sausio 13-ajai labai norėtųsi tikėti, kad nauji prokuratūros ir VSD vadovai nebekartos senų klaidų. Norėčiau matyti Lietuvą, gebančią ginti savo Laisvę.