Kęstutis Masiulis. #Kas nevyksta Vilniuje

Paskutinis stambus infrastruktūros projektas Vilniuje buvo statomas prieš trejus metus – Vakarinis aplinkkelis. Ir jį paleido dar buvęs meras, o esamas tik nukirpo juostelę. Nuo tada statybų štilis, nors pažadų daugybė. Kai kas balsuodamas už Remigijų Šimašių, tikėjosi, kad meras „nevogs“, tai negi „nevogimas“ gali būti tik toks? Stagnacija sostinėje, kurios biudžetas per keletą metų beveik padvigubėjo?

Vilnius vis dar panašus į Rusiją

Vilnius – gražus, žalias, modernus, jaunas ir veržlus miestas. Galbūt regiono centras. Greitas internetas, sparčiai augantys gyventojų uždarbiai, plaukiančios privačios investicijos, galima būtų girti ir girti. Bet viešoji infrastruktūra apgailėtina. Didesnėje dalyje miesto šaligatviai nekeisti nuo sovietmečio, nemažoje dalyje apskritai jų nėra. Kiekvieną rytą ir pavakare kamščiai kaip Lotynų Amerikoje. 500 km žvyrkelių Europos sostinėje.

Daugiabučių kvartalai su prastai išplanuota ir nebeatitinkančia dabarties poreikių bendra erdve, niekas nekeista nuo 1980, 1970 ar 1960 m. Daugybė apleistų ir netvarkomų sklypų, lūšnos vidury centro, automobilių parkavimo kultūra kaip Ukrainoje. Jeigu palygintume kaip per 20 metų pasikeitė Rytų Vokietijos miestai, net Lenkijos ar Estijos, tai Vilnius vis dar arčiau Rusijos nei Europos.

Koks kontrastas tarp modernių naujų biurų pastatų, kurie atitinka visus geriausius ir inovatyviausius XXI amžiaus sprendimus, naujų investuotojų darbo kultūros ir apgailėtinai pasenusios viešosios infrastruktūros.

Net jeigu Vilniaus savivaldybė imasi kokios nors pertvarkos, ką nors remontuoja, tai būtinai taikydami geriausią 1980 metų praktiką. Be architektūrinių konkursų, be visuomenės įsitraukimo ir sinergijos tarp institucijų. Klaidas jau pripažino Vilniaus miesto administracijos direktorius ir pažadėjo pokyčius. Pažadai, pažadai, pažadai...

Pažadų nors vežimu vežk

R. Šimašius daug žadėjo ir vis žada toliau. Turbūt nėra savaitės, kad Savivaldybės ar mero socialinių tinklų paskyroje neatsirastų naujo gražaus paveiksliuko ar filmuko, kaip viskas bus nuostabu. Bet kas iš tų pažadų?

Meras ir jo komanda viešai yra įvardinę tris prioritetinius darbus: Nacionalinį stadioną, Šiaurinės gatvės statybą ir Žirnių bei Liepkalnio gatvių sankryžos rekonstrukciją. Ne nauji šie projektai, visiems jiems nuo paminėjimo po 20 ir daugiau metų. Žmonės išgirdo, laukia, galbūt tai apsvarstę pirko būstus, keitė darbo vietas ir ką? Terminai visų šių projektų nukelti jau daugybę kartų ir visuose juose dar net žemė nepradėta stumdyti.

O kiti pažadų projektai? Kaip sekasi statyti garsiąją Pilaitės mokyklą, kurios neleido statyti Bažnyčiai, nes Savivaldybė „gali pati“. O atsimenate diskusiją, ar reikia Vokiečių gatvėje Žvaigždžių alėjos? Tai nėra nei alėjos, nei gatvės remonto...

Kur Mykolo Lietuvio gatvė, kurios rekonstrukcija buvo tarp svarbiausiųjų, kur Trakų ir J. Basanavičiaus gatvių remontas, kuris turėjo vykti šiemet? O kaip su gražiosiomis Ukmergės gatvės vizualizacijomis, kurios visuomenę privertė nustebti prieš pat mero rinkimus? Kiek metų atidėliota Kernavės gatvės statyba?

Kur prapuolė diskusijos, ar reikia apžvalgos rato Šnipiškėse, o gal prie stoties? Kiek kranų sukiojasi Tautos namų statyboje? Kaip baigėsi istorija su nauju dviračių taku Gedimino prospekte? Net Sapiegų parko projektas, kurio taip laukė dauguma miestiečių, grupei piketuotojų suabejojus, atšauktas.

Vilniui būtina lyderystė

Galbūt koks neišprusęs kaunietis piktdžiugiškai juokiasi iš Vilniaus savivaldybės neveiklumo, bet sostinės stagnacija yra visos Lietuvos stagnacija. Daug investuotojų, gyventojų, studentų, turistų į Vilnių žiūri kaip į galimybę, o miesto viešojo sektoriaus silpnumas mažina jo patrauklumą. Tai blogai visai Lietuvai, nes Vilnius yra šalies garvežys ir jo buksavimas jaučiamas visiems.

Kai Vilniaus miesto taryba populistiškai nesugebėjo padidinti automobilių parkavimo mokesčių senamiestyje, tai pasimatė atotrūkis tarp politikų ir miestiečių. Augant gyventojų pajamoms ir išsilavinimui, o būtent vilniečiai yra labai išsilavinę ir su augančiomis pajamomis, auga ir poreikis geresnei viešajai infrastruktūrai.

Negi politikai mano papirksiantys žmones pigiomis duobėtomis aplūžusiomis parkavimo vietomis? Gyventojams jau reikia geresnės kokybės, o ne pigumo. Vilnius gali daugiau nei eilinis Rusijos gubernijos miestas.

Savivaldybės liberalai ne tik nenori rinkti daugiau pinigų iš parkavimo, bet ir palaiko vieną mažiausių NT bei žemės mokesčių, nesiekia gauti daugiau įplaukų iš valdomų įmonių, didelio skaičiaus išnuomotų ir perduotų pastatų, reklamos ir kitų rinkliavų. Kasmet miestas savanoriškai atsisako surinkti 20¬¬–30 mln. eurų, kuriuos būtų galima nukreipti į geresnę infrastruktūrą.

Administracijos direktorius Povilas Poderskis pripažino, kad miesto darbai nevyksta taip, kaip norėtųsi, ir viešai pažadėjo, kad ateity bus kitokia kokybė ir kitokie standartai. Aišku, gerai, kad po beveik 5 metų R. Šimašiaus valdymo, suprasta, kad neužtenka gražiai papaišyti socialiniam tinkle. Kas belieka išgirdus naujus pažadus?