Nesu iš tų, kurie skundžiasi ir teigia, kad mieste viskas eina blogyn, tačiau Vilnių valdančios koalicijos negebėjimas išnaudoti esamų galimybių neleidžia sėdėti nuošalyje ir skatina kartu su kitais Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatais dalyvauti rinkimuose bei imtis atsakomybės už miesto ateitį.

Savivaldybės valdančiųjų neveiksnumas neleidžia judėti miestui į priekį, o kai kuriais klausimais netgi supriešina miesto gyventojus. Dėl to gyvename tarsi nuolatinių karų laikotarpyje, kurių pabaiga nė vienai pusei, o juolab miesto ateičiai neatneša naudingų sprendimų. Esu įsitikinusi, kad privalome ne tik baigti kariauti, bet ir padėti tašką bei išspręsti ilgus dešimtmečius sostinę kamuojančias problemas:

1. Vilnius – tai ne tik miesto centras. Vilnius – tai ne tik miesto centras, tačiau dėl prastai vykdomos miesto plėtros šiuo metu atrodo, kad miesto gyvenimas vyksta tik centre. Didžioji dalis vilniečių kasdieną iš miegamųjų rajonų važinėja į centrą, kur yra sutelkta visa pagrindinė miesto infrastruktūra – biurai, mokyklos, darželiai, prekybos centrai ir pan. Miestas plečiasi, statomi daugiabučiai, tačiau pamirštama apie mokyklas, darželius, parkus ir kitą gyventojams būtiną infrastruktūrą.

Tai ne tik intensyvina eismą, blogina oro taršos situaciją, bet taip pat marina kitus Vilniaus miesto mikrorajonus. Nenuostabu, kad tie rajonai ir vadinami miegamaisiais, nes žmonės grįžta tik permiegoti, o gyvenimas verda Vilniaus centre. Naujoji miesto plėtros strategija turi būti aiški – privalome skirti dėmesį ne tik miesto centrui, bet ir aplinkiniams rajonams, užtikrinant, kad juose būtų kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, geros mokyklos ir darželiai, kad gyventojams piko valandomis reikėtų kuo mažiau važiuoti. Vilnius iš išblaškyto turi virsti tolygiai besivystančiu miestu.

Netgi kultūros politikos efektyvumą galima vertinti kultūrinio turinio prieinamumu gyventojams. Šiuo metu Vilniaus miesto kultūrinė infrastruktūra yra tankiai išplėtota Senamiestyje bei centre, kai tuo tarpu atokesni miesto mikrorajonai, ypač naujai pastatyti, yra apleisti. Dėl šių priežasčių atokesnių miesto mikrorajonų gyventojai rečiau lankosi kultūriniuose renginiuose ir taip susiformuoja kultūrinė atskirtis. Per paskutinius 20 metų Vilniaus miesto plėtra vyko padrikai ir be jokios strategijos. Vilniui reikšmingai plečiantis, nebuvo kuriama reikiama infrastruktūra, kuria nuo miesto centro nutolę rajonai būtų integruoti į bendrą miesto paveikslą. Šie chaotiškos miesto plėtros padariniai sąlygojo visą Vilniaus miesto transporto ekosistemos kritišką būklę.

2. Spūstys. Didžiausios šiandieninės miesto problemos, vilniečių manymu, yra susijusios su transportu. Transporto sistemos ir infrastruktūros būklė bei patogus judėjimas mieste yra komfortabilaus gyvenimo mieste rodiklis. Tai jokia staigmena. Bene kiekvieną dieną eilinis vilnietis, nepriklausomai nuo jo amžiaus, socialinės padėties ar naudojamo keliavimo būdo, tampa šios viso miesto transporto sistemos dalimi. Eilę metų Vilnius neranda sprendimo, kaip įveikti miesto transporto spūstis.
51 proc. vilniečių nesirenka viešojo transporto, nes Vilniuje jis techniškai netvarkingas; 77 proc. sako, kad viešajame transporte jiems nepatinka nemalonus kvapas, sugadintas ar išpurvintas viešojo transporto inventorius.
Kamilė Šeraitė

Šiandien rytinio piko metu vilniečiai spūstyse prastoviniuoja apie 50 proc. kelionės laiko, o vakarinio piko metu – 71 proc. kelionės laiko. Piko metu Vilniaus viešajame transporto 1 kv. m fiksuojami 6–7 keleiviai, tai dvigubai daugiau nei įprasta Europos sostinėse. 51 proc. vilniečių nesirenka viešojo transporto, nes Vilniuje jis techniškai netvarkingas; 77 proc. sako, kad viešajame transporte jiems nepatinka nemalonus kvapas, sugadintas ar išpurvintas viešojo transporto inventorius.

Vilniaus viešasis transportas yra fiziškai pasenęs, juo kasdien naudojasi vos 24 proc. vilniečių. Dėl prastos viešojo transporto būklės neįmanoma aptarnauti visos urbanizuotos miesto teritorijos bei patenkinti miestiečių poreikių. Vidutinis troleibusų amžius Vilniuje yra net 22 metai, autobusų – 15 metų. Miesto transporto sistemos neefektyvumas neša miestui ir didelius ekonominius nuostolius.

Suprantant šiandieninę transporto problematiką ir miesto galimybes, būtina kelti tikslą, kad Vilniuje keliauti turi būti patogu. Šis žodis apima Vilniaus transporto sistemos saugumą, greitį ir patogumą. Patogias keliones Vilniaus mieste gyventojams galėtume užtikrinti diegiant i naują viešojo transporto priemonę – tramvajų, investuojant į tunelius ir viadukus, vystant išmanias eismo valdymo sistemas, kurios sinchronizuotų šviesoforus visame mieste, atnaujinant esamą viešąjį transportą bei, žinoma, sutvarkant dviračių tinklų infrastruktūrą.

3. Sporto ir sporto infrastruktūros finansavimas. Pastaruosius kelis metus Lietuvos politikoje stebime įstatymų iniciatyvas, kuriomis siekiama įvairias socialines ydas (visų pirma, didelius alkoholio suvartojimo kiekius) spręsti draudimais, grasinamais ir įstatymų griežtinimais. Tačiau tokiomis priemonėmis yra sprendžiami ne tikrieji problemų židiniai, o tik iš jų kylančios pasekmės. Žemas jaunų žmonių užimtumas didina alkoholio ir narkotikų vartojimą. Norint, kad jaunas žmogus neleistų laiko gatvėje su visomis galimomis rizikomis, jam reikia pasiūlyti alternatyvą ir užimti kitomis veiklomis. Jauniems vilniečiams būtina sudaryti geras sąlygas kasdien sportuoti ir taip leisti laiką su draugais bei bendraamžiais, jie turi turėti galimybę išsirinkti sau artimą ir patinkančią veiklą, kurioje galėtų augti ir visapusiškai tobulėti.

Kaip sėkmingas tokios politikos pavyzdys gali pasitarnauti Islandija. Dar 1997 m. Islandija kaip šiuo metu Lietuva turėjo apsčiai socialinių problemų: alkoholizmas, narkotikai, savižudybės, didelė dalis Islandijos gyventojų mirdavo dėl širdies ir kitų iš priklausomybių kylančių ligų. Šalis išgyveno gilią demografinę krizę. Tačiau nuo 1998 m. Islandija visiškai pakeitė savo švietimo politiką ir pradėjo masiškai investuoti į nacionalinę vaikų užimtumo programą, kurios pagrindine sudedamąja dalimi tapo futbolas. Per 14 metų Islandijoje alkoholio vartojimas tarp paauglių krito nuo 42 proc. – iki 5 proc., rūkymas sumažėjo nuo 23 proc. iki 3 proc., išlaidos sveikatos apsaugai buvo sumažintos trečdaliu, o šiuo metu niūriais orais garsėjanti Islandija netgi patenka į pasaulio laimingiausių šalių trejetą.

Islandijoje pastatyta 180 įvairaus dydžio futbolo aikščių, dirba 800 licencijuotų futbolo trenerių. Šalyje registruoti net 22 tūkstančiai futbolo žaidėjų. Palyginimui pasitelkime savo valstybės statistiką: šiuo metu Lietuvoje turime apie 6 tūkstančius registruotų futbolo žaidėjų, Lietuvoje dirba 400 licencijuotų trenerių. Net sostinėje, kurioje prie mokyklų turime per 60 stadionų, vos 10 yra tinkami žaisti futbolą. Vilniaus miestas, kuriame gyvena net dvigubai daugiau žmonių nei Islandijoje, galėtų tapti pirmuoju miestu, kuriame galėtų būti vykdomas toks arba panašus pilotinis projektas, kurio sėkmę vėliau būtų galima pakartoti visoje Lietuvoje.
Pastaruosius kelis metus Lietuvos politikoje stebime įstatymų iniciatyvas, kuriomis siekiama įvairias socialines ydas (visų pirma, didelius alkoholio suvartojimo kiekius) spręsti draudimais, grasinamais ir įstatymų griežtinimais.
Kamilė Šeraitė

Tačiau Vilniaus miesto valdantieji ketina trečią kartą pradėti nacionalinio stadiono statybas. Stadionas, kuris šiandien yra tapęs mūsų miesto problemų simboliu: statybas persekioja korupcijos, darbų nepabaigimo ir politinių rietenų šleifas. Neneigiu – stadiono reikia, bet reikia ir visame mieste tolygiai išdėstytos sporto infrastruktūros, kuriai, mano manymu, turi būti teikiamas prioritetas. Jei miesto vaikai dėl užimtumo galimybių trūkumo klimps į socialinių problemų liūną, o jų gelbėjimas liks tik jų pačių ar jų tėvų reikalu, tiek Vilnius, tiek Lietuva neturės jokios ateities. Privalu investuoti į žmogų ir jo užimtumą, tolygiai plečiant sporto infrastruktūrą, o ne į pavienius betono statinius, kurių paskirtis galiausiai gali likti neišnaudota.

4. Istorinė atmintis. Ne viskas remiasi tik į pinigus – itin svarbus yra ir aplinkos, kurioje gyvename sutvarkymas. Norėdami, kad Vilnius iš tikrųjų transformuotųsi į pilnavertę Vakarų valstybės sostinę, privalome užkirsti kelią komunizmo ideologijos ir sovietinės nostalgijos propagavimui viešuosiuose objektuose, kurie įamžina asmenis, organizacijas, datas ar įvykius, šlovinančius sovietinės okupacijos laikotarpį. Vilniuje vis dar yra pilna tokių objektų. Jie primena apie sovietinės okupacijos laikotarpį, jį pateisina ir, anot saugumo ekspertų, neretai skatina visuomenės susipriešinimą bei sovietinę nostalgiją. Būtina pasirūpinti, kad vietoj jų atsirastų nauji viešąją erdvę užpildantys ir mūsų valstybingumą atspindintys simboliai. Prioritetiniu klausimu laikau paminklo Petrui Cvirkai pakeitimą į kitą vilniečiams priimtiną simbolį. Situacija, kuomet vienoje gatvės pusėje statome paminklus tautos didvyriams, o kitoje stovi paminklai jų budeliams yra nesusipratimas, kuris negali toliau tęstis.

5. Kultūra. Nuostatos, kad kultūra yra nesvarbi visų miesto ir jo gyventojų interesų kontekste atsisakymas privalo būti sėkmingos Vilniaus miesto kultūros politikos išeities taškas. Dabartinių valdančiųjų vykdomas kultūros politikos stūmimas į pašalius kyla iš požiūrio, kad miestas yra tik ekonominių santykių erdve, todėl tinkamas rūpestis kultūra yra vertinamas, kaip trečiaeilis, neracionalus ir nepagrįstas. Tačiau kultūra yra ne tik valstybės ir tautos, bet ir miesto tapatybinis pagrindas, ilgojoje perspektyvoje lemiantis jo išskirtinumą, patrauklumą gyventojams ir svečiams bei augimą. Todėl būtina siekti, kad kultūros politika nepasimestų tarp kasdienių administracinio pobūdžio darbų ir taptų integralia Vilniaus miesto tarybos darbų programos dalimi.

Šiandien Vilniaus miesto savivaldybė kultūrai skiria vos vieną procentą iš viso Vilniaus miesto biudžeto – mažiau nei Kaunas ar net Klaipėda. Apmaudu, kad kasmet augančiame Vilniaus miesto biudžete neatsiranda galimybės didinti kultūros eilutę. Kenčia visi: tiek profesionalus, tiek mėgėjų kuriamas menas. Pavyzdžiui Vilniaus mieste jau daug metų yra nutrauktas sostinės chorų, orkestrų, folkloro, šokių ansamblių ir kitų meno mėgėjų kolektyvų finansavimas.

Vilniuje be atlygio dirba daugiau nei 30-ties kolektyvų vadovai. Visi jie buria mūsų miesto patriotiškus, pilietiškus ir kultūrai neabejingus žmones ir savo veikla puošia mūsų miestą, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose garsindami sostinės vardą. Tam, kad išspręsti šią problemą Vilniaus miesto biudžete užtenka surasti ne milijonus, o vos kelis šimtus tūkstančių eurų – tiek, kiek kainavo Vilniaus šviesų festivalio instaliacijos.

Neabejoju, kad šiems karams užbaigti ir problemoms išspręsti turime visas galimybes ir viliuosi, kad būsimos Vilniaus valdžios kadencija pasižymės vienybe, bus grįsta darbais, o ne tik grafiniais projektais ir politiniais žaidimais, kurie net ekonomikos pakilimo laikotarpiu veda į miesto stagnaciją.