aA
JAV politologo Iano Hurdo teigimu, simboliai legitimuoja viešojoje erdvėje jų statytojus ir gilina savininko įtaką per užmegztą ryšį su auditorija. Simboliai apibrėžia grupės tapatybę ir jai būdingus bruožus bei skirtumus su kita grupe, todėl viešosios erdvės užpildymas yra vienas iš instrumentų formuoti kolektyvinę tapatybę ir tai yra neginčytina taisyklė nuo, ko gero, civilizacijų pradžios. Toks požiūris ypač išryškėjo Europos „tautų pavasario“ metu besikuriant nacionalinėms valstybėms, kai reikėjo išgryninti nacionalinę tapatybę, paversti ją visuotinai priimta.
Kamilė Šeraitė
© Asmeninio albumo nuotr.

Net internacionalizmą šlovinanti ir bet kokius kolektyvinius skirtumus formaliai neigianti totalitarinė sovietų sistema šią taisyklę puikiai suprato ir todėl jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais visi vadinamieji „buržuazinio nacionalizmo“ ženklai buvo sunaikinti, juos pakeičiant komunistinę ideologiją reprezentuojančiais sovietų lyderiais, darbo liaudies simboliais ir pan. Tai tęsėsi visą okupacijos laikotarpį, bandant komunistinę ideologiją ne tik legitimizuoti, bet ir okupuotoms tautoms paversti ją sava.

„Laisvės ir demokratijos ėjimas pirmyn paliks marksizmą – leninizmą istorijos pelenų krūvoje“, – kalboje Jungtinės Karalystės parlamente kalbėjo JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, paskelbęs karą komunizmo ideologijai visame pasaulyje. Ši įžvalgaus Vakarų pasaulio lyderio, prisidėjusio prie „Blogio imperijos“ – Sovietų Sąjungos – žlugimo, prognozė, bent jau Lietuvoje, pasitvirtino tik iš dalies. Lietuva, išsilaisvinusi iš okupacinio komunistinio režimo pančių, jau beveik 30 metų kuria savo laisvą ir demokratišką ateitį, tačiau totalitarinio režimo simboliai vis dar puikuojasi dažno miesto ir miestelio gatvėse, aikštėse ar net mūsų sostinės Vilniaus širdyje – kur stovi paminklas už neva literatūrinius nuopelnus „saulę iš Maskvos“ vežusiam Petrui Cvirkai ar jo „bendrakeleivės“ poetės vardu pavadinta mokykla.

Kas lemia tokį susidvejinimą, kuomet vienoje gatvės pusėje statome paminklą laisvės kovų dalyviams, o kitoje tebestūkso koks nors „miestelio išvaduotojus“ garbinantis monumentas? To priežastys yra bent kelios.

Pirma, tai tinkamas sąskaitų nesuvedimas su praeitimi. Paskelbę nepriklausomybę greitai ištrūkome iš nelaisvės būklės ir įgavome beribę laisvę spręsti apie savo pasirinkimus, palikdami, kaip „ne tokį svarbų“, tikslų apsibrėžimą savo santykio sovietmečiu, jo simboliais ar netgi praeitį aktyviai formavusiais veikėjais, nepaisant to, kad jų kaltė niekur nedingo. Toks nenoras įtvirtinti atitinkamą santykį su praeitimi geriausiai atsispindi vis dar itin populiariame politikų raginime „nesiskaldyti“ net kai kalbame apie esminius tautai ir valstybei istorinio teisingumo klausimus.

Antra, aktualios yra ir politinės priežastys, kurios yra dvejopos: viena vertus, sprendimus dėl vieno ar kito viešojo objekto pašalinimo dažnai priima politikai, kurie kolaboravo su okupaciniu režimu, tačiau po nepriklausomybės paskelbimo liko aktyvioje politikoje. Todėl nieko neturėtų stebinti, kad jiems šie simboliai yra saugotini – toks požiūris yra matomas iš nuolat kylančių diskusijų dėl vieno ar kito paminklo nukėlimo. Kita vertus, savivaldybės galinčios nuspręsti dėl paminklo pašalinimo dažnai sulaukia didelio Rusijos atstovų spaudimo – apie tai rašoma net VSD parengtame naujausiame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Trečioji priežastis yra susijusi su požiūriu, kad viešoji erdvė privalo likti, paprastai tariant, tuščia. Postmodernizmas plačiai paskleidė supratimą, kad viešoji erdvė turi būti „atvira, nuolat kintanti, pati save kurianti ir t. t“. Tai atnešė tuščių erdvių arba abstrakčių, nieko nereiškiančių ir kiekvieno individualiai interpretuojamų skulptūrų vajų. Toks požiūris nėra toli nuvedantis, nes viešųjų erdvių kaip kolektyvinę tapatybę formuojančių objektų samprata niekur nedingo ir net postmodernistinės Vakarų valstybės ir toliau stato paminklus svarbiausiems jų istorijos veikėjams ar įvykiams.

Ketvirtoji priežastis yra visų minėtų, arba bent pirmos ir trečios, priežasčių samplaka. Apmaudu, tačiau šiandien akivaizdžiausias tokio požiūrio įsitvirtinimo pavyzdys yra Vilnius, kuriame be didesnių kliūčių iškilo paminklai Johnui Lennonui ar Frankui Zappai, bet ne Lietuvos tėvui-kūrėjui Jonui Basanavičiui ar Antanui Smetonai. Sostinė, kurios valdžia net jubiliejiniais metais atsisakė visus valstybės istorinius laikotarpius apjungiančio simbolio reprezentacinėje valstybinėje Lukiškių aikštėje ir vietoj jo paliko tuščią erdvę.

Todėl akivaizdu, kad šiandien susiduriame su dvejopu pasirinkimu: palikti okupacinių režimų primestus kolektyvinės tapatybės ženklus arba juos pašalinti; Tuščias erdves užpildyti kitais ženklais, kurie formuotų mūsų kaip tautos, kaip Lietuvos valstybės piliečių tapatybę, arba užpildyti jas abstrakcijomis, kurios šios funkcijos neatliktų.

Beveik visi propagandos ekspertai vieningai sutaria, kad kovojant su bandymu perrašyti ar iškraipyti mūsų istoriją, itin svarbu patiems palaikyti savo istorinį pasakojimą. Ir tai turi būti daroma plačiai: nuo reikalingų istorinių mokslinių veikalų finansavimo iki istorijos populiarinimo per populiariąją kultūrą. Kai šios veiklos yra apleidžiamos, nenuostabu, kad kai kur okupacinių simbolių pašalinimui priešinasi ir vietos gyventojų bendruomenės. Tam, kad visuomenė pritartų draudimui, ji turi aiškiai suprasti priežastis ir argumentus. Tačiau tam reikalinga istorijos politika, kurios šiandien tiek valstybiniame, tiek dažnai savivaldos lygmenyje atsisakyta. Nekurdami savo istorinio pasakojimo, o tik nuolat reaguodami į išpuolius iš išorės, dėl kiekvieno paminklo, aikštės ar įvykio įprasminimo ženklo, susiskirstome į stovyklas ir galiausiai iš tikrųjų susiskaldome.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (154)

Atskridus į Kijevą tai, kad šalis kariauja, galima įtarti dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (15)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (49)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (4)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (66)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (592)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (574)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (123)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (112)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...

Pešičius atskleidė, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus medžiojo labiausiai

Atrodė, kad Svetislavui Pešičiui nuo krūtinės nusirito akmuo – į spaudos konferenciją po...