Priminsiu, kad būtent šis paminklas stovi ne P. Cvirkai rašytojui, o P. Cvirkai kolaborantui. Tuomet, kai paminklas buvo statomas Vilniaus širdyje – vienintelis okupantų tikslas buvo parodyti gyventojams, kad P. Cvirkos pavyzdys talkinant ir ruošiant dirvą sovietinio režimo įsitvirtinimui yra sektinas ir vertas atminimo.
Tačiau nepaisant pasipiktinimo bangos, kai kurie skaitytojai kėlė racionalų klausimą: ką siūlau vietoj šio balvono? Nors esu įsitikinusi, kad nuspręsti kuo pakeisti P. Cvirkos paminklą apklausoje gali tik patys vilniečiai, pristatau kelis pasiūlymus diskusijai, kas galėtų atsirasti vietoj jo.
Visų pirma galime prisiminti tuos iškilius kūrėjus – rašytojus ir poetus, kurie nepaisant sudėtingų aplinkybių, persekiojimo ar net grėsmės gyvybei išliko patriotais ir toliau kūrė Lietuvai. Juolab, kad kai kuriuos iš jų okupantų slaptosioms tarnyboms išdavė ir pats P. Cvirka.
Vienas tokių buvo Kazys Jakubėnas. K. Jakubėnas už keletą antisovietinių eilėraščių buvo nuteistas 5 metams lagerio, vėliau išteisintas, bet grįžęs į Lietuvą gyveno visiškame skurde, o 1950 m. sausį mįslingomis aplinkybėmis mirė. Arba Jonas Biliūnas bei Kazys Boruta – pastarasis sukūrė garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“ ir buvo suimtas penkeriems metams už „ideologinį pasyvumą“, kalėjo Vilniuje Rasų kalėjime. Abu rašytojai prieš tai P. Cvirkos buvo išvaryti iš „Trečiojo fronto“ žurnalo leidėjų grupės.
Toks paminklas galėtų įamžinti ir kitų kultūros bei literatūros rezistentų, tokių kaip Vincas Mykolaitis-Putinas ar Bernardas Brazdžionis atmintį. Pastarųjų kūriniuose atsispindėjo pasipriešinimas, o savo kūryboje jie rėmėsi Europos klasika ir krikščionybės tradicija. Prasidėjus mūsų tautos ir kultūros genocidui, sovietai įkalino ar ištrėmė daugiau nei 80 kitų lietuvių rašytojų, kurių atmintį galėtų įtvirtinti toks paminklas.
Jei toliau kalbėtume apie kūrybą, kaip vieną unikaliausių okupacijos laikotarpiu, būtų galima įvardinti partizanų kūrybą. Partizanai atmintį apie rezistencinę kovą ateitiems kartoms perdavė savo dienoraščiuose, eilėraščiuose, dainose, kurios ligi šiol skamba mūsų lūpose. Tad kodėl nepaskirti šios vietos Lietuvos partizanams? Pavyzdžiui, dienoraščius rašiusiems Juozui Lukšai-Daumantui ar L. Baliukevičiui-Dzūkui, o galiausiai, kodėl nepastačius paminklo partizanų vadui, 2018 m. pripažintam valstybės vadovu, Adolfui Ramanauskui-Vanagui?
Jei toliau analizuotume mūsų rezistentų ir disidentų nuopelnus, atskirą dėmesį derėtų skirti dvasininkams, kurie nepaisant sovietų priespaudos visą okupacijos laikotarpį bandė apsaugoti tautines tradicijas ir religinius įsitikinimus nuo sovietizacijos.
Savaime suprantama, kad ne visi Lietuvos istorijoje svarbiausi įvykiai atsitiko XX amžiuje. Kodėl neprisiminus 1831 m., kuomet šimtai Vilniaus universiteto studentų prisijungė prie sukilėlių dalinių ir žuvo dėl tėvynės laisvės. Neprisimenama ir tai, kad 1823 m. universiteto studentų filomatų-filaretų organizacija caro valdžios buvo nuteisti kalėti. Kodėl nepagerbus paminklu studentų, kurie priešinosi caro valdžiai ir kovojo už laisvę?
O galiausiai, jei Vilniuje atsirado vietos niekada sostinėje nesilankiusiam britų muzikantui Johnui Lennonui, taip pagerbiant menininką ir įprasminant Vilniaus, kaip kosmopolitiško miesto, vaizdinį, – kodėl nepastačius paminklo 40-ajam JAV Prezidentui Ronaldui Reaganui? Prezidentas R. Reaganas buvo vienas pirmųjų Vakarų pasaulio lyderių paskelbusių kovą su tuo metu Lietuvą užvaldžiusia komunizmo ideologija. Jo teigimu: „Laisvės ir demokratijos plėtra išstums komunizmą į istorijos šiukšliną…“
R. Reaganas nuo pat prezidentavimo pradžios nepasidavė sovietų manipuliacijoms ir reikalavo laisvės okupantų pavergtoms Europos šalims, taip pat ir Baltijos valstybėms. 1983 m. birželio 13 d. R. Reaganas į Baltuosius rūmus pasikvietė 200 asmenų JAV lietuvių, latvių ir estų delegaciją ir pažadėjo pagalbą Baltijos tautoms bei birželio 14-ąją paskelbė Baltų Laisvės Diena. R. Reagano vykdoma užsienio politika ženkliai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griūties.
Tai tik keli pasiūlymai. Kaip ir minėjau, vilniečiai patys turėtų apsispręsti, kas galėtų atsirasti skvere, kur šiuo metu išdidžiai stovi P. Cvirka. Bet tam, kad kas nors naujo atsirastų, būtina pašalinti dar okupantų paliktą „paveldą“. Artėjant trisdešimtosioms Nepriklausomybės metinėms, atėjo metas išsiųsti kolaboranto P. Cvirkos paminklą į Grūto parką ir pastatyti laisvę ir demokratiją atspindintį paminklą, laisvame ir demokratiškame Vilniuje.